Anykščiai. Kavarsko seniūnijoje ūkininkaujantis 77 metų Albertas Grigaliūnas tikina niekada nebijojęs eksperimentuoti.  Prieš ketvirtį amžiaus iš Vilniaus į tėviškę ūkininkauti grįžęs fizikas pasirinko augalininkystę - augina javus bei uogas - ir savo ūkyje drąsiai diegė naujas technologijas.

„Braškės - antroji žmona"

Nors šiuo metu didžiausius plotus laukuose užima juodieji serbentai,  visas A. Grigaliūno ir jo žmonos Paulinos ūkininkavimo laikotarpis susijęs su braškėmis.

„Braškės - mano antroji žmona", - juokauja ūkininkas ir sako, kad poros metų pertrauka, kuomet šias uogas augino tik savo reikmėms, matyt, greitai baigsis.

Juk jų nuo jų ūkininkauti ir pradėjo. Vyras šypsosi, kad kartą, dar sostinėje gyvenant, žmona prasitarė, jog labai norėtų nors kartą braškių prisivalgyti... Matyt, žodžiai buvo lemtingi.

Grigaliūnių draugystė su braškėmis prasidėjo dar sovietmečiu, kai kolektyviniame sode pasodino 10 daigų „Ventos" veislės daigelių, o po kelerių metų jau visas sodas buvo užsodintas savais braškių daigais.

Vėliau, atsiėmęs tėvų žemę, ėmėsi ūkininkavimo. Ir nors iš pradžių ūkis nebuvo registruotas kaip ekologinis, uogos chemikalų nematė. Nederlingas dirvas gerino organinėmis priemonėmis. Vyras ir dabar sako, kad be reikalo daržininkai ir sodininkai piktžolių nemyli - jų raugas geriausias chemines trąšas atstoja.

„Žmonės pirštais badė..."

 „Dažnai net keistuoliu vietinių gyventojų akyse pasirodydavau. Ypač, kai gerindamas dirvą užauginau rugius sulig juosmeniu ir... apariau juos", - juokiasi prisiminęs, kad kaimynai visaip kalbėjo į ūkininkauti užsimaniusį miesčionį žiūrėdami.

Naujas technologijas drąsiai bandantis savo ūkyje A. Grigaliūnas sėkmingai išbandė ir tuo metu Lietuvoje dar neįprastą braškių auginimą po plėvele.

Albertas ir Paulina Grigaliūnai ūkininkauja jau ketvirtį amžiaus

Dirbo visa šeima - tėvams talkino sūnūs Arūnas, Domas ir Linas. Minėdami ūkininkavimo pradžią, abu su žmona mena ir sunkumus. „Iš pradžių buvom įsitaisę tokį plūgelį traukiamą, kuriuo vaikai ir paruošdavo dirvą braškynui. Važiuoja sykį užsieniečiai palei namus, sustoja, stebisi. Paskui net neišlaikė, sako - pas mus anksčiau vergai taip nedirbdavo", - pasakoja Paulina.

Pirmąjį traktorių nusipirko tik gerokai vėliau, o tuomet ir  braškyną išplėtė iki 13 hektarų. Vieni pirmųjų įsigijo laistymo įranga. Gal primityvoką, tačiau patvarią, dar ir dabar ją panaudoja. Mat vamzdžiai geležiniai - lauko pelės nenugraužia.

Laukuose - javai, uogynai, žirniai...

Ūkininkas sako visada konsultavęsis su specialistais dėl ekologinio ūkininkavimo, braškių, juodųjų serbentų dauginimo. Dabar jau ir savo dirvose išauginta javų sėkla prekiauja.

O įgijęs žinių, jas ne tik praktikoje pritaikydavo, bet ir pas jį atvykusiems patardavo nebijodamas konkurencijos.  „Aš gi pedagogas, negaliu nepamokinęs apsiraminti", - sako A. Grigaliūnas.

Dabar ūkininkas kartu su sūnumis dirba apie 450 ha žemės. Grūdinėms kultūroms skirtuose laukuose, banguoja ekologiški žieminiai rugiai (20 ha),belukštės  avižos (70 ha), grikiai (20 ha), kviečiai (90 ha). Dar apie 40 ha apsėta žirniais. 80 ha auga juodieji serbentai.

Pasak vyro, juodieji serbentai nurungė ūkyje augintas avietes. Serbentų privalumas - ilgesnis realizacijos laikotarpis. Ir nuskinti lengviau - jei avietės raškomos rankomis, serbentų lauke praverčia kombainas.

Daugiametė praktika atrado ir rinką

A. Grigaliūnas tikina, kad šiemet apylinkėse kone mėnesį užtrukusi sausa kol kas didesnės žalos nepridarė ir uogų ant krūmelių gausu. Vyras sutinka, kad realizacija, rinkos ieškojimas - vienas svarbiausių ūkininkavimo momentų. Tačiau sako, kad per daugelį metų jo produkcija surado savo nuolatinius pirkėjus. Parduoda serbentus ir turguje, ir perdirbėjams. Ir nebūtinai kaina - pagrindinis kriterijus, daug ką lemia ir skonis.

Pirmasis Anykščių rajone uogas auginančių ūkininkų kooperatyvas „Avuoga" taip pat įkurtas jo iniciatyva. Nors jis neišsilaikė, A. Grigaliūnas kooperatyvų nauda nenusivylė, tik mano, kad jie turėtų būti kitokie. O taip bus tik tuomet, kai ūkininkų mąstymas pasikeis. „Kodėl lenkų kooperatyvai kitokie? Ogi todėl, kad jie kolūkių neturėjo, tai ir esmę supranta kitaip", - svarsto pašnekovas, manantis, kad reikėtų supaprastinti ir ekologiniams ūkiams keliamus biurokratinius reikalavimus.

MŪ inf.