Kaunas / Prienai. Vartotojai maisto produktus renkasi ne tik pagal kainą ar skonį – jiems svarbu, kaip ir kokiomis vertybėmis vadovaujantis produktas buvo pagamintas. Todėl ir ūkių prestižas siejamas su gerąja ūkininkavimo praktika ir ūkių gebėjimu užtikrinti tvarumą ir skaidrumą. 

Vienas iš svarbių būdų tai įrodyti – nepriklausomi tvarumą patvirtinantys sertifikatai, tarp jų – ekologinės gamybos ir nacionalinės maisto kokybės sertifikatai, kuriuos suteikia VšĮ „Ekoagros“. 

Anot „Ekoagros“ atstovės ryšiams su visuomene Irmos Minskienės, sertifikavimas padeda atskirti tikrąją kokybę nuo deklaruojamos. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tarp šių sertifikuotų produktų kategorijų egzistuoja ir skirtumų: ekologinei gamybai keliami kur kas griežtesni reikalavimai nei nacionalinės maisto kokybės produktams.

Sertifikatai ūkiams tampa ne tik formalumu, bet ir reputacijos dalimi. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori patvirtinti savo veiklos nuoseklumą ir aukštesnių standartų laikymąsi. 

„Sertifikavimas – tai ilgalaikis įsipareigojimas, nuolatinis reikalavimų laikymasis, savikontrolės sistema ūkyje ar įmonėje. Sertifikatas parodo gamintojo vertybines nuostatas dėl produkto kokybės, nuoseklią veiklos kryptį ir nuolatines pastangas, nes sertifikatą reikia ne tik gauti, bet ir išlaikyti. 

Tokia pozicija, nuostatos ir pastangos nusipelno pirkėjo pagarbos. Ir kartu suteikia prestižo“, – sako sertifikavimo ir kontrolės įstaigos atstovė, kviesdama ūkius ir gamintojus, kurie taiko ekologinės gamybos ar kokybiškos gamybos principus, bet neturi sertifikato, ryžtis tai padaryti.

„Jeigu ūkis ar įmonė taiko griežtesnius gamybos principus, jis jau įdėjo daug pastangų. Sertifikatas suteiktų galimybę šias pastangas oficialiai pagrįsti ir parodyti vartotojams. Tai dar vienas žingsnis, leidžiantis įrodyti kokybę ir padidinti pasitikėjimą savo produktais. Belieka šį žingsnį žengti!“ – pabrėžia I. Minskienė.

Sertifikatai – kokybės patvirtinimas 

Kad sertifikatai veikia kaip realus vartotojų pasitikėjimo argumentas, patvirtina ir „Ekoagros“ pernai atliktas reprezentatyvus tyrimas.

Beveik pusė apklaustųjų (47 proc.) teigė, kad jei reikėtų rinktis tarp įprastinio ir ekologiško produkto, pasirinktų ekologišką, jei jį rastų prekyboje ir kaina būtų panaši į tradicinių produktų. Tai rodo, kad sertifikatai veikia kaip svarbus pasitikėjimo ir pirkimo argumentas.

Tad sertifikatas nėra vien rinkodaros įrankis. „Sertifikatas yra oficiali kokybės garantija, užtikrinanti, kad produktas pagamintas pagal griežtai nustatytus reikalavimus. Gauti sertifikatą nėra lengva – tam reikia papildomų pastangų, laiko ir investicijų. Ūkininkai ir perdirbėjai turi įrodyti, kad jų produktas pagamintas pagal griežtesnius standartus, yra saugus vartoti ir prisideda prie aplinkos tausojimo“, – pabrėžia I. Minskienė.

Lietuvoje 2025 m. fiksuotas rekordinis ekologinės gamybos augimas nuo įstojimo į ES. Be to, didėja ne tik ekologiškų, bet ir nacionalinės maisto kokybės produktų gamintojų, plečiasi sertifikuotų produktų įvairovė. 

„Galima tikėtis, kad tai atsakas į augančius vartotojų poreikius. Apskritai vartotojai tampa sąmoningesni – jie ne tik ieško kokybės, bet ir nori patvirtinimų ar garantijų“, – rinkos tendencijas įvardija „Ekoagros“ atstovė I. Minskienė.

Ekologinis ūkis, gimęs iš natūralaus poreikio

Vytauto Račicko ekologinis ūkis ir kepyklėlė „Du medu“ Prienų rajone jau beveik du dešimtmečius dirba pagal natūralumo ir pagarbos žemei principus, ekologinio tvarumo standartus. Pasak V. Račicko, sprendimas ūkininkauti ekologiškai nėra paremtas mados tendencijomis. Tai atėjo iš nuostatos saugoti aplinką, neteršti jos ir auginti produkciją darnoje su gamta.

„Jei kenkėjas nevalgo nupurkšto augalo, tai kodėl žmogus turi jį valgyti? Juk bitės ant nupurkštų rapsų netupia. Gyvūnai atpažįsta prastą maistą, vadinasi, ir žmogus neturėtų jo valgyti“, – toks požiūris ūkininką lydi iki šiol.

V. Račicko 30 ha ūkyje auginami kviečiai, rugiai, daržovės, uogos ir vaisiai, beveik visa užauginta produkcija perdirbama, pasak ūkininko, taip kuriama „trumpa tiekimo grandinė nuo lauko iki stalo“. 

Produkcijai užauginti nenaudojamos sintetinės trąšos, pesticidai, nesistengiama dirbtinai paspartinti procesų, kurie leistų greičiau užauginti derlių. Jokie sintetiniai priedai, tokie kaip kildikliai, purikliai ar dažikliai, nenaudojami ir kepyklėlėje, kur kepama ekologiška duona ir konditerijos gaminiai. 

Duona kepama su natūraliu raugu, be mielių. Pasak Vytauto, tokia duona yra „gyva“, ją lengvai priima organizmas, tai vertina ir pirkėjai, pirmenybę teikiantys kokybiškam maistui. 

Tiesa, jis pripažįsta, kad dažniausiai pirmas vartotojų pasirinkimo kriterijus yra produkto skonis ir išvaizda, tik tada – dėmesys tvariam auginimui, ekologiškumui. Vis dėlto žmonės, kurie labai alergiški, turi įvairių susirgimų, tarp jų ir onkologinių, tiesiog negali kitokio maisto valgyti, todėl jų pasirinkimui ekologiškumas ypač svarbu. 

„O štai kaina paprastai yra trečioje vietoje, – pastebi ūkininkas ir priduria, kad, pvz., ekologiškos duonos kaina nėra daug didesnė nei įprastinės. – Ekologiški grūdai šiek tiek brangesni, bet galutinio produkto kainoje tai sudaro nedidelę dalį. Didžiausi kaštai – mokesčiai, darbuotojai, energija. Skaičiuojame, kad ekologiška duona brangesnė tik apie 20 procentų.“

Sertifikatas didina prestižą ir pasitikėjimą 

Ekologinės gamybos sertifikavimas, pasak ūkininko, yra būtinas ne tik dėl atskaitomybės, bet ir dėl pasitikėjimo. „Mums ekologinis sertifikatas nėra formalumas“, – pabrėžia jis, tačiau kartu pripažįsta, kad ši sritis Lietuvoje nėra lengva.

„Formalumai stabdo ekologinį ūkininkavimą. Manau, kontroliuoti reikėtų chemizuotus ūkius, o ne ekologinius, kuriuos ypač spaudžia biurokratiniai reikalavimai ir patikros“, – sako V. Račickas. Jis sutinka, kad vis dar yra daug nepasitikėjimo, o dažniausiai apgaudinėja tie, kurie neturi ekologinio sertifikato. „Tai kenkia sąžiningai ūkininkaujančių ūkių prestižui“, – įsitikinęs ūkininkas. 

Tad ekologinės gamybos sertifikatas jo ūkiui ir kepyklėlei yra ne tik dokumentas, bet ir reputacijos pagrindas, kuris didina ūkio prestižą ir vartotojų pasitikėjimą.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose savo produkcija prekiaujantis ir jau nemažą ištikimų klientų turintis V. Račickas didelį dėmesį skiria ir tiesioginiam bendravimui su vartotojais – aktyviai dalyvauja mugės, parodose, sveikos mitybos konferencijose.

„Nešame žinią klientams, kas yra ekologija. Žmonės nori aiškumo, nori pažinti gamintoją. Tai didina susidomėjimą ir pasitikėjimą“, – sako Vytautas. Beje, jo krautuvėlėse prekiaujama ne tik kepyklėlės produkcija, bet ir kitų ūkininkų tvariais gaminiais: apie 80 proc. krautuvėlėse siūlomų produktų yra sertifikuoti.

Ekologija – ne pelno siekimas, o gyvenimo būdas

Prienų r. ūkininkas ir kepyklėlės savininkas tiki, kad tvarumas neišvengiamai taps pagrindine kryptimi. „Manau, kad ekologinis ūkininkavimas bus aukščiausia kokybės kategorija. Kitos kategorijos apims tokį ūkininkavimą, kur bus mažinamas cheminių medžiagų naudojimas. Pasaulyje yra maisto perprodukcija – daug jo išmetama. Tad gal geriau užauginti mažiau, bet kokybiško, sveiko maisto?“ – svarsto V. Račickas.

Pasak jo, neišvengiami ir vartotojų įpročių pokyčiai, kurie vyksta jau ir dabar. „Žmonės nori valgyti sveikesnį, kokybiškesnį maistą, nori tvaresnių sprendimų, labiau pasitiki gamintojais, mažiau gamina namuose. Tai, manau, ateityje tik stiprės“, – sako ūkininkas. 

O štai Vytauto patarimas kitiems ūkininkams trumpas ir aiškus: „Jei ūkininkas myli gamtą ir jam svarbu tvarumas, tada skatinčiau imtis ekologinės gamybos. Bet jei vien dėl pinigų – ne. Tai nėra būdas praturtėti. Ekologija – tai gyvenimo būdas.“