Kaunas. Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų per praėjusius metus Lietuvoje šiek tiek sumažėjo, tačiau pagerėjo šios šakos veislininkystės rezultatai, pagerėjo eksterjero vertinimo rodikliai. Deja, triušininkystė apibūdinama labiau kaip pomėgis, o ne verslas.

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesoriaus dr. Artūro Stimbirio, vadovaujančio Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijai, veislininkystės ir eksterjero vertinimo rodikliais priartėta prie pažangiausių Vokietijos ir Čekijos augintojų. „Šiuo metu Lietuvoje yra septynios veislinės bandos ir numatyti dar trys kandidatai joms veisti. Tad galime džiaugtis padidėjusiu veislynų skaičiumi", - sakė A. Stimbirys.

Populiariausios Lietuvoje yra Kalifornijos, Burgundijos, Vienos mėlynųjų, pilkųjų triušių veislės. Šie triušiai mažiausiai lepūs ir labiausiai Lietuvos sąlygomis tinkami auginti mėsai. „Mėsos paklausa yra didelė, o kailių (išskyrus trumpaplaukių triušių) niekam nereikia" - sako A. Stimbirys, pagrindiniu šio verslo kliuviniu laikydamas tai, kad valstybė šioje srityje neturi strategijos.

Pasigendama veterinarijos tarnybos pagalbos

„Gerai tai, kad triušių augintojai gali gauti išmokas už sąlyginius gyvūnų vienetus, kaip ir kiti augintojai. Pradedantieji, prisiklausę įvairiausių gandų, dažniausiai nusivilia, nes tikisi greito pelno, o greito pelno, kaip teigia kai kurie siūlantys pirkti „stebuklingus" Michailovo konstrukcijos narvus, nebūna. Norint gerų rezultatų, triušius reikia tinkamai prižiūrėti ir šerti, turėti atitinkamų žinių ir patirties. Ypatingai šiuo klausimu trūksta didesnės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pagalbos. Dažnai triušių augintojai nevakcinuoja triušių nuo miksomatozės, o po to apgailestauja, kai jie krenta. Žinoma, triušių ligos atneša mažiau nuostolių negu kiaulių ir galvijų, bet pagalba būtų neprošal", - sako Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas.

Šiai nuomonei pritaria tos pačios draugijos narys, Šakių rajono Lekėčių kaime triušių veislyną turintis Edmundas Reimerys. „Veisliniai triušiai reikalauja priežiūros. Juos reikia ir paskiepyti, ir tinkamai šerti. Veterinarijos gydytojai triušių ypatybėmis, sveikata ne itin domisi. Rimčiau užsiima karvių, kiaulių ar šunų ir kačių gydymu. Triušiai jiems kaip rakštis. Sunku surasti veterinarijos gydytoją, kuris išmanytų šią sritį."

Triušius veisti brangu

Triušių auginimą stabdo ir menka pašarų pasirinkimo galimybė. Dauguma veislynų savininkų juos ruošia patys, nes Lietuvoje gaminami tik vieno tipo kombinuotieji pašarai, kai tuo tarpu Lenkijos ir Vokietijos bendrovės juos gamina įvairaus amžiaus triušių grupėms. Šiuo metu triušių augintojų draugija šį klausimą aptaria pašarų gamintojais ir tikisi, kad situacija pasikeis.

Edmundas Reimerys nuo 2001 metų su veislinės bandos ženklu L8 dalyvauja įvairiose Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. Kiekvienais metais jo veislyno augintiniai sulaukia aukštų įvertinimų

Triušių veislyno šeimininkas Edmundas Reimerys trijų šimtų triušių auginimui vasarą sunaudoja apie 10 tonų kombinuotųjų pašarų. „Pašarus gaminu pagal receptą, atskirai jaunikliams, patelėms, penimiems. Teko įsigyti granuliatorių, pasigaminti maišytuvą. Čia susmulkinu šieną ar šiaudus. Dedu net trylika komponentų: avižų, miežių, kviečių, kukurūzų, kitas grūdinių augalų, taip pat linų, saulėgrąžų, cukrinių runkelių išspaudų. Daugelis įsivaizduoja, kad triušius tik šienu ir burokais užtenka šerti, bet išties taip nėra. Žmonės irgi maitinasi ne vien kefyru ir bulvėmis," - sako Edmundas Reimerys, tvirtindamas, kad triušiai kol kas jam neneša pelno. Greičiau - nuostolius. Ypač po to, kai rudenį jo ūkiniuose pastatuose kilo gaisras, sunaikinęs ne tik triušidę, bet ir dalį augintinių.

„Jeigu triušius auginti būtų pelninga, tai Lietuvoje būtų ne keletas veislynų, o keliasdešimt. Tik pora augintojų laiko labai daug triušių. Dauguma - nedidelį kiekį. Mėsa labai skani, bet ir nepigi. Auginti mėsai mažiau prireikia laiko nei veislei. Kergimui bent pusę metų turiu paauginti, didžiųjų veislei prireikia aštuonių mėnesių, o mėsai per keturis mėnesius užauginti galima," - pasakoja veislyno šeimininkas, kuriam triušiai yra tiesiog brangus pomėgis.

Jis auginu penkių veislių triušius: prancūzų avinus, Kalifornijos, Burgundijos, Naujosios Zelandijos baltuosius ir belgų milžinus. Visa veislinė medžiaga parvežta iš Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Latvijos. Per vienus metus veislyno savininkas 3-4 kartus važiuoja į tas šalis, kad parsivežtų veislinių patinų. Brangiausiai yra sumokėjęs už Belgų milžiną, kainavusį daugiau kaip 500 litų. Atvykusiems į veislyną klientams parduoda tik čia gimusius triušius, atvežtinius pasilieka veislei ir parodoms, kuriose yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Veislyne parduodamų triušių kaina priklauso tiek nuo veislės, tiek nuo amžiaus. Suaugusio triušio kaina svyruoja nuo šimto iki trijų šimtų litų. Brangesni tik belgų milžinai.

Nepaisant nemažų triušių kainų, veislyno savininkas sako pelno neturintis, nes viską išleidžia įdomesnių veislių paieškas, triušių priežiūrą bei parodas.

MŪ inf.