Rokiškis. Darbo ir sąnaudų mažiau, derlius nenukenčia, dirvožemio gyvybingumas didėja – štai pagrindiniai tiesioginės sėjos į ražieną pliusai. O ar yra minusų? Taip žemę dirbantys žemdirbiai tvirtina – nėra.

„Jei norite, kad jūsų žemę dirbtų vaikai ir anūkai, tai reikia dirbti taip kaip aš“, – įsitikinęs latvių ūkininkas Valerijus Ančevskis, ūkio Daugpilio rajone „Ainava“ savininkas, jau 10 metų savo 1 100 ha ploto ūkyje taikantis tiesioginės sėjos į ražieną (no-till) technologiją. Pasak Valerijaus, tik tada, kai ėmė taip dirbti žemę, jis pradėjo turėti pinigų.

Reikia tiesiog netrukdyti augalams augti

„Anksčiau visada prasidėjus pavasarinei sėjai, man baigdavosi pinigai. Dabar jie baigiasi optimaliu laiku – tada, kada pradedu kulti derlių ir žinau, kad tuoj vėl turėsiu pinigų“, – tvirtina ūkininkas. Ir čia pat priduria, kad jokiu būdu neperša kitiems šio žemės dirbimo būdo – kiekvienam pati geriausia technologija yra ta, kurios laikomasi ir kuria tikima. „Mano filosofija tokia – reikia tiesiog netrukdyti augalui augti. No-till technologija padeda atsikratyti visų nereikalingų elementų, kurie tik pabrangina ir apsunkina žemės ūkio produkcijos auginimą“, – sako latvių ūkininkas.

Valerijaus ūkio pasėlių struktūrą kasmet tokia pati: 25 proc. žemės skiriama rapsams, 25 proc. pupiniams augalams, likusieji 50 proc. – vasariniams ir žieminiams kviečiams. „Kai tokia tvarkinga sėjomaina, labai palengvėja kova su piktžolėmis. Kadangi kaitaliojami skirtingas šaknų sistemas turintys augalai, jie natūraliai atlieka dirvos purenimo funkciją“, – paaiškina didelę agronominio darbo patirtį (jis žemės ūkyje dirba nuo 1981-ųjų) turintis Valerijus, šiemet jau vienuoliktą kartą pasėjęs augalus pagal tiesioginės sėjos technologiją. Valerijaus teigimu, humuso kiekis jo dirvose kasmet padidėja po 0,02–0,03 proc., o sliekų knibždėte knibžda: iškasus kastuvą žemės, galima pririnkti jų galima pririnkti visą puslitrį.

Lietuvos grūdų augintojų asociacija iniciavo tausojančiojo ūkininkavimo grupę, kurią sudaro mokslininkai, ūkininkai, verslo atstovai. Šios grupės nariai buvo susitikę Jono Venslovo ūkyje: (iš kairės) „Väderstad“ generalinis direktorius Romas Naudžiūnas, LGAA administracijos vadovas Ignas Jankauskas, Jonas Venslovas, Valerijus Ančevskis, agronomė-konsultantė Jūratė Gabrinovičienė, įmonės „Bioenergy LT“ pardavimų vadovas Tomas Vaitkevičius ir VU docentas, „Bioenergy LT“ mokslinio padalinio vadovas Audrius Gegeckas

Ūkininkas prisimena, kad pradėjęs taikyti no-till technologiją, jis perskaitė viską, ką įmanoma apie ją rasti internete. Jam pasirodė svarbu ir tas momentas, kad taip minimaliai dirbant žemę, mažinama šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija. „Mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad rudenį išdirbus žemę, net septynis kartus padidėja CO₂ emisija. O kai rudenį lauko nelieti, anglies dvideginio emisija nesikeičia. Bakterijos perdirba šiaudus tik kitą vasarą, bet tada lauke jau auga augalai, kurie ir sunaudoja išsiskyrusias dujas. Esu įsitikinęs, kaip taip žemę dirbantys ūkininkai padeda savo šaliai vykdyti Kioto protokolo įpareigojimus kovoti su visuotiniu atšilimu“, – aplinkosauginį aspektą pabrėžia Valerijus.

Beje, jo žemės našumo balas yra apie 28, ir iki pradėdamas kultivuoti naują žemės dirbimo būdą jis nė neaugino kviečių – manė, kad tokioje skurdžioje žemėje jie neužderės. Tačiau dabar kviečiai sudaro pusę jo pasėlių ploto ir duoda rentabilius derlius.

Pasak ūkininko, sėja ražienine Väderstad Seed Hawk sėjamąja leidžia sutaupyti daug piniginių resursų, kurie šiaip būtų skiriami žemės arimui ar skutimui. 2008 m. įsigyta 6 m darbinio pločio sėjamoji buvo pirmoji tokia Latvijoje. Ūkininko skaičiavimu, hektarui apdirbti jis sunaudoja 7–8 l degalų.

Kviečiai auginami eilutėmis, tarp kurių 25 cm tarpueiliai, todėl pasėlis atviras saulei ir gerai vėdinamas vėjo

„Žinoma, būtina naudoti trąšas ir augalų apsaugos produktus. Pavyzdžiui, kviečiams paprastai taikau 3 purškimų fungicidais technologiją, rapsus purškiu du kartus“, – sako ūkininkas. Jis priduria, kad dabar daug dėmesio skiria purškiamo tirpalo normai mažinti ir stengiasi apsieiti su 50 l/ha vandens. Valerijus išduoda ir dar vieną svarbią technologinę gudrybę: kasmet sėjamosios važiavimo kryptį reikia pakeisti 45 laipsnių kampu.

Latvijoje sukaupta patirtis persikėlė į Rokiškį

„Valerijų vadinu savo krikštatėviu“, – sako Rokiškio rajone, Kalviuose, ūkininkaujantis Jonas Venslovas. Prieš penkerius metus vienoje televizijos laidoje pamatęs reportažą iš Valerijaus Ančevskio ūkio, Jonas per „Väderstad“ kompaniją susirado latvių ūkininką ir nuvažiavo tiesiai pas jį savo akimis įsitikinti, kaip atrodo laukai. Abu vyrai greitai rado bendrą kalbą, jų požiūriai sutapo, o Valerijus kolegiškai pasidalijo sukaupta patirtimi. „Po trečio vizito Latvijoje grįždamas namo vos kirtęs sieną jau skambinau į „Väderstad“ ir užsisakiau 8 m darbinio pločio ražieninę sėjamąją“, – savo apsisprendimą prisimena Jonas.

Jūratę Gabrinovičienę, Joną Venslovą ir Valerijų Ančevskį jungia bendras požiūris į žemės dirbimą – savo ūkiuose jie taiko tiesioginę sėją

Tada naujos technologijos naudą jam dar teko įrodinėti ūkį konsultuojančiai įmonės „Kauno grūdai“ agronomei-konsultantei Jūratei Gabrinovičienei, kuri iš pradžių į naują žemės dirbimo būdą žiūrėjo atsargiai. O dabar ir pati Jūratė, kuri turi ūkį Švenčionių rajone, jame dirba žemę su ražienine sėjamąja.

„Džiaugiamės ne tik gerais derliais. Labai svarbu ir tai, kad sumažėjo dirvos užmirkimų, nėra dirvos erozijos – dirbant mūsų žemę tikrai nekyla debesys dulkių“, – įvertino patyrusi agronomė. Taupomos ir išlaidos sėklai, nes, pavyzdžiui, kviečių sėklos norma yra gerokai mažesnė negu tradiciškai sėjant – 160 kg/ha. 1 200 ha dydžio ūkyje auginami kviečiai, grikiai (jų – net 400 ha) ir pupiniai augalai.

Tiesa, Jonas perspėja, kad dirbant žemę pagal no-till technologiją, ūkio šeimininkui reikia turėti stiprius nervus, nes iš pradžių laukas atrodo negražiai. Tiesiai po kūlimo per ražieną važiuodama sėjamoji noragėliais padaro vageles, išberia sėklas ir patręšia (trąšų granulės atsiduria šalia sėklos, tik šiek tiek giliau), tada prispaudimo ratukai įspaudžia sėklą maždaug 2 cm gyliu (lyginant su viso lauko paviršiumi sėkla atsiduria maždaug 4 cm gylyje, nes po sėjamosios pravažiavimo lauke lieka noragėlių padarytos maždaug 2 cm gylio vagelės (grioveliai).

Žiemą tokiuose grioveliuose ilgiau užsilaiko sniegas, jo nenupusto vėjai, todėl ūkininkas pastebėjo, kad pagerėjo žiemkenčių žiemojimas. Pavasarį ir vasarą grioveliuose ilgiau užsilaiko drėgmė, taigi geriau maitinasi augalų šaknys. Net ir šią vasarą, kai pasėlius kankina sausra ir karštis, Jono laukai atrodo geriau, negu kaimynystėje esantys dirbami tradiciškai. Šiaudų mineralizacijai paspartinti ūkininkas kol kas nenaudoja jokių priemonių, nors neatmeta galimybės išbandyti biologinius preparatus – ką gali žinoti, gal suaktyvintas dirvožemis atsidėkos dar gausesniu derliumi.

Jonas Venslovas yra pamėgęs latviškas ir lietuviškas kviečių veisles: augina Edvins, Florian, Sedula DS

Jonas ir jo agronomė sako, kad pradėjus taikyti no-till technologiją, nepadaugėjo nei piktžolių, nei ligų. Į žemės paviršių neišverčiamos piktžolių sėklos tarsi užkonservuojamos dirvoje ir nedygsta, o saulė ir vėjas yra geriausi augalų gydytojai. Kadangi pasėliai yra palyginti reti, tarpai tarp eilučių platūs (25 cm), augalus gerai apšviečia saulė ir pravėdina vėjas, todėl ligoms plisti sąlygos nėra palankios. Iš pirmo žvilgsnio toks pasėlis atrodo retokas, tačiau, kaip sako Jonas, jo tikslas yra ne daugiau grūdų, o daugiau pinigų.

Į klausimą, kodėl apskritai susidomėjo šiuo žemės dirbimo būdu, Jonas turi paradoksalų atsakymą: „Todėl, kad tingėjau dirbti. Kai pradėjau tingėti dirbti, pradėjau turėti pinigų!“.

Bendrovės „Väderstad“ generalinis direktorius Romas Naudžiūnas tvirtina, kad nors toks žemės dirbimo būdas iš šalies atrodo labai paprastas, iš tiesų užsiimantys no-till žemdirbyste, turi būti aukščiausios klasės agronomai, nes specifinių žinių, patirties, intuicijos reikia labai daug. Jo žiniomis, Lietuvoje tokį žemės dirbimo būdą taiko apie dvi dešimtys ūkių.

MŪ inf.