Akademija (Kėdainių r.) Tiesioginę sėją taikantys ūkininkai sako, kad ši technologija tinka tik stiprių nervų žmonėms, nes laukų vaizdas po sėjos neatrodo daug žadantis, o iššūkių bei problemų nestinga, tad tenka nuolat ieškoti sprendimų.

Nors tiesioginę sėją taikantys ūkiai stengiasi laikytis pagrindinių šios technologijos ir sveiko dirvožemio principų, kurių svarbiausi – sėjomaina ir žemės nejudinimas, tačiau patirtys ūkininkaujant skirtinguose rajonuose labai skiriasi. 

Kaip sekasi taikyti tiesioginę sėją, su kokiais iššūkiais susiduria ir kokius sprendimus mato ūkininkai? Savo patirtimi ir įžvalgomis jie dalijosi konferencijoje „Bearimė žemdirbystė: patyrimas, praktika ir iššūkiai“.

Saugo nuo monotonijos, skatina tobulėti

Derlingame Šakių rajone Mindaugas Martinaitis su broliu ūkininkauja jau tris dešimtmečius. Nors ūkiai du, bet apie 750 ha broliai bendrai dirba, dalijasi darbais, technika, sandėliais. Augina žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius miežius. Pupas augina kartu su vikiais bendrame pasėlyje ir ieško naujų augalų sėjomainai, renkasi dvinarius ar trinarius pasėlius, nuolat eksperimentuoja.

Supaprastintą žemės dirbimą Martinaičiai pradėjo taikyti 2004 m., kai įsigijo pirmą vakarietišką kombainą. Eksperimentus su tiesiogine sėja pradėjo 2019 m. – po to, kai 2018-aisiais augino pluoštines kanapes sėklai, kurios užaugo neįprastai aukštos – iki 3 m, todėl likusio augalinio pluošto skutikliu nepavyko įterpti į žemę. 

„Išsinuomojome tiesioginę sėjamąją Horsch Avatar ir pasėjome pupas kanapių lauke. Nors vaizdas sėjant buvo siaubingas, bet galutinis derlius pranoko lūkesčius – prikūlėme 4,2 t/ha. O tai atitiko bendrą pupų derlingumą. Tada tų pačių metų rudenį tiesiogiai pasėjome dalį žieminių kviečių ir rapsų. Jų derlius taip pat mažai kuo skyrėsi nuo pasėtų taikant mums įprastą minimalaus dirbimo technologiją“, – prisimena ūkininkas, vadindamas pirmuosius tiesioginės sėjos bandymus naujoko sėkme, paskatinusia investuoti į 12 m darbinio pločio tiesioginę sėjamąją.

Pasak Šakių r. ūkininko Mindaugo Martinaičio, be dirvožemio tausojimo ir išlaidų mažinimo privalumų, tiesioginės sėjos technologija skatina nuolat ieškoti sprendimų ir tobulėti

Bet gana greitai susidūrė su problemomis. Viena jų – šiaudai: nors kombainas gerai smulkino ir paskleidė augalines liekanas, sėjant sėklos neturėjo kontakto su dirva, sėjimo diskas kartu su sėklomis įterpdavo ir šiaudus, todėl augalai dygo netolygiai.

Martinaičiai sugalvojo sprendimą – ant sėjamosios sumontavo augalinių liekanų apvalymo žvaigždinius diskus, taip pat šiais metais įsigijo šiaudų akėčias su diskais, atnaujino kombainą.

Kaip vieną iš problemų ūkininkas įvardija šliužus, kuriems, taikant tiesioginę sėją, susidaro palankios sąlygos veistis augalinėse liekanose. Nors naudoja granules nuo šliužų, tačiau vis vien sunkiai sekasi nuo jų apsaugoti rapsų pasėlius. Tad nusprendė pasinaudoti latvių patirtimi ir granules įterpė kartu su sėklomis. „Kol kas toks sprendimas pasiteisino, o gal tai tik sutapimas“, – svarsto M. Martinaitis. O štai kovai su pelėmis, kurios laukus užplūdo vienais metais, sugalvojo pasitelkti natūralius būdus – įrengė keliolika vietų plėšriesiems paukščiams pailsėti ir pelėms medžioti.

Mindaugas pabrėžia, kad jo tikslas – sveikas dirvožemis, o tam būtina laikytis pagrindinių principų: minimaliai judinti dirvožemį, maksimaliai jį padengti, teisingai taikyti sėjomainą ir gausinti bioįvairovę (tarpiniams pasėliams sėja mišinius, sudarytus iš 16  skirtingų augalų, skiriasi tik kiekvieno jų kiekis, atsižvelgiant į tai, kas bus po jų sėjama), nuolat išlaikyti gyvas šaknis ir integruoti gyvulininkystę.

Pastarąjį sveiko dirvožemio principą Martinaičiams įgyvendinti sunkiausia, nes nelaiko gyvulių, tad stengiasi organinių medžiagų įterpti su paukščių mėšlu.

Martinaičiai reguliariai atlieka dirvožemio tyrimus, ketvirtus metus visai nenaudoja birių fosforo ir kalio trąšų, tręšia tik granuliuotu paukščių mėšlu – 200 kg/ha granulių įterpia kartu su sėkla. „Tręšiant lokaliai, reikia atkreipti dėmesį į granulių kokybę, nes kemšasi sėjamoji“, – pastebi ūkininkas. Taip pat jau 10 metų naudoja biologinius produktus, o siekdami sumažinti važiavimų skaičių ant sėjamosios sumontavo skysčių talpą ir įterpimo įrangą, kad galėtų mikroorganizmų preparatus įlieti tiesiai į vagutę.

„Tiesioginės sėjos technologija skirta tik labai stiprių nervų žmonėms, nes vaizdas po sėjos laukuose neatrodo daug žadantis, pradedi net abejoti sėklos daigumu. Nuolat reikia ieškoti sprendimų kylantiems iššūkiams spręsti, bet tuo ši technologija ir žavi – saugo nuo monotonijos, skatina tobulėti ir kaupti patirtį“, – sako tiesioginės sėjos entuziastas.

„Vienus iššūkius įveikėme, kiti – įveikė mus“

Šalčininkų r. ūkininkas Aidyn'as Zulfijev'as sako, kad nuo tos akimirkos, kai tėvas įsigijo tiesioginės sėjos sėjamąją, ramybė ūkyje pasibaigė, nes pirmiausia labai trūko informacijos, kaip teisingai šią technologiją taikyti. Tad žinių ir patirties sėmėsi užsienio šalyse, internete įvairiomis kalbomis.

Prieš pradedant diegti tiesioginę sėjos technologiją ūkyje, kurį 90 proc. sudaro augalininkystė ir tik 10 proc. gyvulininkystė (auginami mėsiniai galvijai, kurių mėšlo neužtenka visam ūkio plotui patręšti), buvo taikomas minimalus žemės dirbimas, naudojamos mineralinės trąšos, laukai tręšiami paukščių mėšlu, kurį nemokamai dalijo netoliese esantis paukštynas (vėliau už paukščių mėšlą nustatė kainą, tad teko atsisakė).

A. Zulfijev'as ūkininkauja nederlinguose maždaug 30 balų našumo dirvožemiuose, kuriuose vyrauja smėlis ir priesmėlis, be to, jie dar ir rūgštūs. Anksčiau augino kviečius, kvietrugius, avižas, rapsus ir žirnius. Kol trąšų kainos buvo nedidelės, orai nuspėjami ir netrūko drėgmės, sekėsi užauginti palyginti neblogą derlių. 

Dabar, atsižvelgdami į trąšų kainas, dirvožemio ypatumus ir orų permainas, daugiausia augina kvietrugius, grikius, rugius, atlieka, jo žodžiais, pilotinius bandymus sėjomainoje su lubinais, nes jie pakenčia rūgštų dirvožemį, dobilais, žolių sėklomis, daugianariais pasėliais. Pavyzdžiui, sėja ruginius vikius su kvietrugiais, taip pat grikius su barkūnais, kurie lieka žiemoti ir tampa žaliąja trąša, o grikius kulia. Šiais metais mineralinių trąšų beveik nenaudojo (išbarstė tik 100–150 kg/ha fizinio svorio salietros).

Kas patinka ir tinka ūkiui tiesioginės sėjos technologijoje? „Pirmiausia – tai tarpinių, binarinių augalų auginimas. Be to, kartu su šia technologija atėjo ir supratimas apie dirvos  gyvybingumą, kuris, taikant tiesioginę sėją, labai pagerėjo – dirvoje padaugėjo grybų, bakterijų, sliekų. Kai nustojome tręšti paukščių mėšlu, pradėjome sėti daugiau ankštinių augalų. Patinka ir tai, kad paviršiuje liekantys šiaudai ir augalinės liekanos saugo dirvą nuo tiesioginių saulės spindulių“, – sako A. Zulfijev'as.

Tarp privalumų jis vardija suvaldytą dirvos eroziją, sumažėjusį tam tikrų piktžolių, pvz., varpučių, garstukų, plitimą, ypač grikių pasėliuose, ilgesnę augalų vegetaciją (derlių kulia 1–2 savaites vėliau nei kaimynai). Džiugina, kad reikia mažiau operacijų ir žmonių tiems patiems darbams atlikti, apie 80 proc. mažiau reikia dylančiųjų technikos dalių, nes nenaudojami žemės dirbimo padargai, kurių dalys smėlingame dirvožemyje ypač dyla.

Po penkerių tiesioginės sėjos taikymo metų Šalčininkų r. ūkininkas Aidyn'as Zulfijev'as sako, neprisirišantis prie konkrečios technologijos, nes negali dirbti vien iš idėjos 

Tačiau taikant tiesioginę sėją netrūksta iššūkių. Pasak A. Zulfijev'o, vienus iššūkius jie įveikė, kiti – įveikė juos. Viena iš problemų – eraičinų, miglių kontrolė, nes jų herbicidais išnaikinti nepavyksta, todėl tenka pasitelkti žemės dirbimą.

Nemažai nuostolių pridaro šernai, pasėliuose išrausiantys iki 0,5 m duobes, kurioms lyginti tenka pasitelkti arimą ir taip nusižengti tiesioginės sėjos principams, taip pat juos naikina pelės, šliužai. Problema tapo ir dirvožemio suslėgimas, didelę žalą daro trijų lygių temperatūra (skirtinga dirvoje, šiauduose ir ore) ir didelis sunkiai yrančių šiaudų kiekis, dėl to pernai ūkis neteko didžiosios dalies žieminių rapsų.

„Kadangi ūkininkaujame nederlingame krašte, negalime taikyti tokios sėjomainos kaip Vidurio Lietuvos ūkininkai. Mūsų laukuose gerai auga tik kvietrugiai ir rugiai, kurie užauga aukšti, juos sunku nuimti, tinkamai paskirstyti šiaudus ir tarp jų kokybiškai pasėti tiek smulkių sėklų tarpinius, tiek ir pagrindinius augalus“, – sako ūkininkas, bandęs rugius imti su šukuotuve, šiaudus skirstyti su ražieninėmis akėčiomis.

Tarp šiaudų pasėtos sėklos ilgai dygsta, ne visada spėja įsikrūmyti, o tai mažina žieminių pasėlių potencialą. Pavasarį šiaudai neleidžia įšilti dirvožemiui, todėl tenka vėlinti vasarinių augalų sėją. 

„Po penkerių tiesioginės sėjos metų nusprendėme neprisirišti prie konkrečios technologijos, leisime sau improvizuoti ir elgtis lanksčiai, atsižvelgdami į konkrečią situaciją. Tačiau ir toliau auginsime tarpinius ir binarinius augalus, stengsimės kuo mažiau judinti dirvožemį, nes tai neša naudą, mažinsime operacijų skaičių. Stebėsime žemės suslėgimą, jei reikės, dirvą purensime. Kadangi turime gyvulių, dalį šiaudų presuosime ir išvešime iš laukų, tačiau stengsimės įterpti organinių medžiagų“, – ateities planais dalijasi ūkininkas, atskleisdamas, kad bandys taikyti juostinę technologiją.

Rezultatams įtakos turi daug veiksnių

Nors žemės ūkyje sukasi nuo 1993 m., ūkininkauti Raseinių r. Virginijus Kropaitis pradėjo tik 2017 m., iš pradžių žemę dirbęs tradiciškai, su plūgu. Pabendravęs su Kėdainių, Šakių krašto ūkininkais, suprato, kad reikia technologiją keisti. 

Taip, jo žodžiais, prasidėjo paieškos, eksperimentai su tiesiogine sėja, kurią verta taikyti, jo įsitikinimu, dėl daugybės priežasčių: iki 60 proc. mažesnių darbo ir iki 50 proc. mažesnių degalų sąnaudų, retesnio poreikio atnaujinti techniką (nereikia daug padargų) ir ją remontuoti, nes dėl sumažėjusio akmenų kiekio dirvos paviršiuje rečiau genda.

Ne mažiau svarbesnė nauda – dirvos erozijos mažinimas, drėgmės saugojimas (kiekvienu dirbimo važiavimu prarandama 12–25 mm vandens), organinės medžiagos kaupimas, CO₂ emisijos ir dirvos suslėgimo sumažinimas.

Ūkininkas žinių ir patirties sėmėsi seminaruose Anglijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, peržiūrėjo daugybę jutubo vaizdo įrašų, kitų šalių ir Lietuvos gamtinės sąlygos skiriasi, todėl daug ko pritaikyti neįmanoma.

„Sėjant tiesiogiai, daugiau laiko lieka vadybos reikalams, poilsiui ir informacijai rinkti, kaip spręsti problemas, kurios kyla taikant šią technologiją“, – sako Raseinių r. ūkininkas Virginijus Kropaitis

„Lankydamiesi seminaruose, dažnai užduodavome klausimą, nuo ko pradėti. Išgirsdavome atsakymą, kad geriausia pradėti nuo giluminio purenimo, dirvos paviršiaus išlyginimo, juostinės technologijos ir tik tada pereiti prie tiesioginės sėjos. Vienas iš patarimų – susirasti savo krašte mentorių, kuris 5–7 metus taiko šią technologiją, jau yra pasimokęs iš klaidų, tad galėtų patarti“, – pasakoja V. Kropaitis, pripažindamas, kad tokio žinovo taip ir nerado, o geriausias mokytojas – gyvenimas ir asmeninė patirtis. 

Tiesioginės sėjos pradžia ūkyje – eksperimentinis rapsų laukas, kur pusė jo sėta tiesiogiai, kita dalis – į skustą dirvą. Pasak V. Kropaičio, abiejuose laukuose rapsai užaugo gerai ir byrėjo po 3 t/ha, tik skustame lauke problemų kėlė sudygusios piktžolės ir pabiros, joms naikinti prireikė herbicidų. Kitų metų iššūkis rapsų pasėlyje buvo šliužai, kurie, nelikus šaltų žiemų, dauginasi ypač sparčiai.

„Tiesioginės sėjos rezultatai gali būti skirtingi ir tam įtakos turi oro sąlygos, drėgmės kiekis, temperatūra, sėjos laikas (pvz., šiemet ūkyje neliko žieminių rapsų, nes sėjome per vėlai), šliužai ir kt. Tad iš patirties sakau, kad eksperimentus reikia daryti ne visame, o pusėje lauko, kad lengviau būtų suprasti, kas negerai“, – sako Raseinių r. ūkininkas, primindamas, kad kokybiškai sėjai svarbūs ir tinkami sėjos padargai. 

Pasak jo, geriausiai sėklos dygsta ir išsaugoma drėgmė, sėjant su diskais ar noragais, darančiais apverstos T formos sėklos guolio griovelį, kur vienoje pusėje dedama sėklos, kitoje – trąšos ir iš viršaus užspaudžiama (galimi dar ir V, U formos grioveliai).