Kaunas. Šilauogių verslas Lietuvoje jau smarkiai išsiplėtė ir rinka šiomis uogomis neblogai užpildyta. Augintojai pradeda dairytis uogų eksporto krypčių, bet pirmiausia tam reikia užtikrinti derliaus kokybę.

VDU Botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus mokslininkė Laima Česonienė sako, kad ko gero didžiausia mūsų augintojų klaida – noras pataupyti įrengiant šilauogynus. Kadangi investicija ilgalaikė – 25–30 metų – reikėtų viską kruopščiai daryti pagal rekomendacijas, nes vėliau išryškėjusias klaidas ištaisyti bus ir sunku, ir brangu.

Kaip pastebi L. Česonienė, šiluogynams svarbiausia gerai paruošti vietą. Šilauogės auga tik rūgščiose durpėse, todėl būtina jomis užpildyti tokio dydžio duobes, kad šilauogės turėtų pakankamai vietos šaknims formuoti. Be to, reikia atsiminti, kad durpės mineralizuojasi, todėl jų sluoksnį reikės nuolat papildyti nauju mulčiavimu.

Beje, šilauogių pakrūmių netinka dengti plėvele – uogakrūmai mėgsta, kad šaknys gautų pakankamai oro. Yra toks posakis, kad plėvelė labai patinka tinginiams, kurie nemėgsta ravėti, bet nelabai patinka šilauogėms. Tad mulčiuoti pokrūmius rekomenduojama tik durpėmis ar pjuvenomis (pastarasis variantas reikalauja šiek tiek intensyvesnio tręšimo).

Mulčiavimui geriausia rinktis rūgščias durpes. Tada nereikės nei išrūgų, nei obuolių sulčių, nei kitokių pseudometodų tinkamam substrato rūgštumui palaikyti. Planuojant tręšimą, būtina ištirti augalų lapus ir nustatyti, kokių tiksliai maisto medžiagų trūksta.

„Jei nori turėti kokybišką plantaciją, reikia netaupyti“, – toks būtų pagrindinis mokslininkės Laimos Česonienės patarimas pradedantiems augintojams

Rudeninėse mugėse gausu šilauogių sodinukų, tačiau L. Česonienė sako, kad šiuo metu optimalus šilauogių sodinimo laikas jau pasibaigęs. „Geriausia šilauoges sodinti rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Jei įsigijote sodinukų dabar, geriausia būtų jų nesodinti, bet pastatyti lauke, gerai užmulčiuoti, kad nesimatytų vazonėlių, ir taip sulaukti pavasario“, – pataria L. Česonienė.

Net ir pavasarį, prasidėjus vegetacijai, rekomenduojama lukterėti kokius du mėnesius, ir tik tada sodinti uogakrūmius į paruoštą vietą. Neskubėti verta dėl to, kad taip suteikiama laiko išryškėti ligotiems, negyvybingiems uogakrūmiams – tokių iš karto reikia be gailesčio atsisakyti.

Augintojo sėkmės paslaptis – rekomendacijų paisymas

Praėjusią vasarą L. Česonienė lankėsi viename pavyzdiniame Lenkijos šilauogyne. Uogų augintojas Miroslavas Garlinskis (Miroslaw Garlinski) šiluogių verslą pradėjo 2000 metais. Šiuo metu jis turi 20 ha šilauogių: 55 proc. pilnai derančių, 45 proc. jaunų (2–4 metų) krūmų. Pilnai derančio šilauogyno derlius apie 15–20 t/ha. Laistymui užtikrinti įrengti net du gręžiniai. Uogas skina daugiausia iš Ukrainos atvykę skynėjai, jiems yra įrengtos gyvenamosios patalpos.

Derlius realizuojamas Vengrijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Turi modernią saugyklą uogoms, kurios talpa 50 tonų. Ūkininkas nuolat bendradarbiauja su Sodininkystės instituto Skiernievicuose mokslininkais.

Pavyzdiniame šilauogyne Lenkijoje L. Česonienę uogakrūmiai nustebino dydžiu ir vešlumu – visi jie buvo gerokai aukštesni už mokslininkę

„Aplankytame ūkyje šilauogės nustebino vešlumu, sveikumu ir gausiu derėjimu. Pirmiausia kas krito į akis – uogakrūmiai labai aukšti. Augintojas davęs pakankamai erdvės augti šaknims, netaupė lėšų durpėms. Tranšėjos šilauogėms sodinti kasamos 1 m pločio ir 60 cm gylio, jos užpildomos durpėmis dar su nemažu kaupu, todėl eilės iškilusios virš dirvos paviršiaus“, – pasakoja L. Česonienė. Mėgstamiausios M. Garlinskio veislės – Toro, Nelson, Early Blue, Duke.

Patarimas – nesirinkti vėlyvų veislių

VDU Botanikos sodo šilauogyne auginama ir tiriama per 50 skirtingų šilauogių veislių. Šiemet uogų derlius dėl sausros buvo mažesnis negu vidutinis. Botanikos sode tiriama ir nemažai naujų, mūsų augintojams dar menkai girdėtų šilauogių veislių: Mondo, Hortblue Poppins, Hortblue Petite, Roxyblue.

Botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus uogyne skinamas vėlyvųjų šilauogių derlius

L. Česonienė sako, kad nevertėtų Lietuvos sąlygomis auginti vėlyvųjų šilauogių veislių, ypač įveisiant verslinius uogynus. „Mėgėjai, be abejo, gali eksperimentuoti ir dėl įvairovės pasisodinti vieną kitą krūmą, vėlai nokinantį uogas. Beje, šiemet dėl karštos ir saulėtos vasaros, švelnių rugsėjo orų, visai neblogai užderėjo ir vėlyvos veislės, bet tai daugiau išimtis, negu taisyklė“, – sako mokslininkė.

Šilauogių sodinukų platintojai Lenkijoje (būtent ten mūsų augintojai dažniausiai perka sodinamąją medžiagą) gana dažnai primygtinai siūlo mūsų augintojams rinktis vėlyvąsias veisles, bet šiuo atveju rekomenduojama išlikti atspariems pardavėjų vilionėms. Lietuvos klimato sąlygomis rekomenduojama auginti ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo šilauogių veisles.

Šilauogės Lietuvoje jau tikrai populiarios, o štai bruknės ir spanguolės išlieka daugiau nišinėmis uogomis. VDU Botanikos sodo mokslininkai turi sukaupę daug patirties, kaip auginti šias vertingas uogas.

Bandymų plotuose skinamas antrasis šių metų bruknių derlius – bruknės per vegetaciją du kartus žydi, ir du kartus dera

Spanguolynas – tai investicija vaikams ir anūkams: jį įrengti brangu, bet užtat derėjimas tęsis 100 metų. Bruknės patrauklios tuo, kad paprastai kasmet jos duoda du derlius – pirmasis būna rugpjūčio pabaigoje, o antrasis – spalio mėnesį. Sparčiai populiarėjant sveikam gyvenimo būdui, verslinių bruknynų ir spanguolynų turėtų pradėti daugėti ir mūsų šalyje.

MŪ inf.