Kauno r. Geriausia profesija – agronomo, įsitikinęs Algirdas Jakas, o jam pritaria žmona Elena ir dukra Gintarė, taip pat agronomės.

Kelis dešimtmečius Algirdas vadovauja žemės ūkio bendrovei „Linas“, joje agronome dirba ir dukra, o žmona nuėjo ilgą mokslininkės kelią VDU Žemės ūkio akademijoje. Tad Jakų šeima gali daug papasakoti apie praktiškąją ir mokslinę agronomijos pusę. 

Paklaustas, kokį bendrovė gauna grūdų ar rapsų derlių, Algirdas sako, kad ne derlingumo rekordų reikia vaikytis, o siekti dirbti pelningai. „Visiems ūkininkams tai sakau. Galima prikulti ir palyginti nedaug, bet svarbiausia, kokia buvo derliaus užauginimo savikaina ir už kiek jis parduotas, – dalijasi mintimis pašnekovas. – Esant dabartinėms grūdų kainoms, jeigu užauginame 6,5–7 t iš hektaro, tai dirbti apsimoka. Toks derlius mus tenkina. Laukai irgi skirtingi, ne iš kiekvieno tą patį gausime.“ Rapsų pavyksta užauginti apie 4 t/ha.

Žvelgdamas į netolimą praeitį bendrovės vadovas iš patirties pastebi, kad žemdirbių darbui, jo rezultatams daug įtakos turi ne vien gamta, bet ir valdžios sprendimai, politinė ir ekonominė situacija pasaulyje.

„Ekonomiškai vieni palankiausių mums buvo 2020 metai. Tuomet pigiomis trąšomis buvome apsirūpinę dar rudenį. O prasidėjus karui sukilo grūdų kainos, už juos gavome daugiau pajamų nei paprastai“, – pamena Algirdas. Tiesa, aukštos grūdų kainos laikėsi neilgai.

„Žemdirbiai, užuot džiaugęsi, kad kyla grūdų kainos, būtent tada turėtų pradėti verkti, nes tai signalizuoja, kad paskui brangius grūdus kitąmet kils ir trąšų kainos. O po to grūdai pigs. Perdirbėjai, vienais metais pralošę, atsiims vėliau“, – apie kainų žirkles, kurios dažniausiai „apkarpo“ silpniausios grandies – žemdirbių – pelnus, pasakoja bendrovės vadovas. – Nesidžiaugiu dėl didelių kainų svyravimų, geriau, kai yra stabilumas. Pati geriausia valdžia, kuri nieko nedaro. Jeigu imama reguliuoti, prigalvoja visokių tikslų, ar tai būtų žalias, ar kitoks kursas, pirmiausia dėl nelogiškų reikalavimų nukenčia žemdirbiai.“

Jo nuomone, atspariausi netikėtiems pokyčiams yra tie ūkiai, kurie turi nuosavos žemės, o ta žemė yra aplink sodybas, kur patys savininkai sėda prie traktoriaus vairo ir važiuoja į laukus, o į talką kviečia žmonių tik derliui nuimti. Reikia ūkyje ir gyvulių ar paukščių. Būtent mišrūs ūkiai, A. Jako įsitikinimu, yra stabiliausi.

„Jeigu ūkis ne tik augina javus ar kitus augalus, laiko gyvulių ar paukščių, bet dar ir geba gaminti ir gauti naudos iš papildomos produkcijos, tai toks ūkis gali išgyventi ir netikėtai pasikeitus aplinkybėms“, – sako pašnekovas. 

Įgijo specialybę ir sutiko žmoną

Šakių rajone, Trakų kaime gimęs Algirdas mena, kaip gyveno vienkiemyje, kuriame prieškario metais ūkininkavo senelis, turėjo keliolika hektarų, ūkinius pastatus ir anuomet buvo pasiturintis ūkininkas. Atėjus sovietmečiui, senelis ūkio neteko. Tačiau ir dirbdamas kolūkyje sugebėjo šeimą maistu aprūpinti iš 60-ies arų sklypelio (tiek, kiek tuomet kolūkiečiams buvo leidžiama), laikė gyvulių.

„Senelis man buvo pavyzdys. Jis dirbo žemę, augino gyvulius net būdamas pensininkas. Kai manęs, vaiko, klausdavo, kuo norėsiu būti, dar sunkiai ištardavau kai kuriuos žodžius, bet jau sakydavau, būsiu agromomu“, – šypsosi Algirdas.

Svajonė išsipildė. Tiesa, į Lietuvos žemės ūkio akademiją (LŽŪA) pirmas įstojo vyresnis brolis Romas (dabar jis vadovauja žemės ūkio bendrovei Jurbarko rajone), o po to, 1975 m. ir Algirdas. Taip sutapo, kad toje pačioje studentų grupėje sutiko ir būsimą žmoną Eleną. Kaune užaugusi mergina taip pat studijuoti pasirinko agronomiją.

Darbinę veiklą jauna Jakų šeima pradėjo Sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje Babtuose. Vėliau abu trumpai dirbo Šakių rajono „Pažangos“ kolūkyje. Kurso draugas Vladas Kurutis, kuris dirbo LŽŪA mokomojo ūkio agronomu, 1982-aisiais čia pakvietė ir Algirdą. Jis tapo Tabariškių skyriaus brigadininku, o po to valdytoju. Elena gavo laborantės vietą Akademijoje. Ilgainiui moteris padarė mokslininkės karjerą.

Bendrovei „Linas“ A. Jakas pradėjo vadovauti tuomet, kai, vykdant žemės reformą, 1992 m. LŽŪA mokomasis ūkis buvo padalintas į 12 įvairaus dydžio bendrovių ir naująjį mokomąjį ūkį. Vėliau dauguma tų bendrovių iširo, iki šių dienų išsilaikė tik „Linas“ ir dar viena. 

Visą straipsnį skaitykite liepos mėn. žurnale „Mano ūkis“.