Ukmergė. Sigito ir Žibutės Razvadauskų pieno ūkis šiemet jau minės 20-metį. Nuosekliai dirbdami, racionaliai skaičiuodami, jie sukūrė modernų ir rentabilų šeimos ūkį.

Pasak Sigito, ūkininkauti jie pradėjo ne ant plyno lauko - ūkis perimtas iš bendrovės, bet prikelti jį naujam gyvenimui reikėjo laiko. „Dirbome nuosekliai, į priekį ėjome po mažą žingsniuką. Visada orientavomės į pieno kokybę, ne kiekybę“, - tokia Razvadauskų ūkio plėtros strategija pasiteisino. Dabar šis Vaivadiškių (Ukmergės r.) ūkis išties solidus – 220 melžiamų juodmargių ir žalmargių veislės karvių, prieauglis, šeima valdo 309 ha nuosavos žemės, samdo 8 darbuotojus.

Ūkio plėtros laikotarpiu S. Razvadauskas įvairias ES paramos galimybes išnaudojo maksimaliai. Pirmiausia pasinaudojo Kaimo rėmimo fondo, SAPARD, vėliau – ir struktūrinių fondų parama.  Tad ūkis modernizuotas, jau septintus metus 120 karvių melžia du „Lely“ robotai, likusios melžiamos aikštelėje. Vidutinis primilžis iš karvės – apie 7 tūkst. t pieno per metus. Sigitas teigia niekada nesiekęs maksimalaus produktyvumo. Jo įsitikinimu, yra normalu iš karvės per dieną gauti 27-28 l pieno.

„Gal bėganti metams keisis genetika ir bus įprasta per dieną iš karvės primelžti gerokai daugiau pieno, gyvuliai gerai atrodys, nesirgs, bus ilgaamžiai. Bet dabar taip nėra. Pastebėjau, kad labai produktyviuose ūkiuose būna didelis karvių brokavimas, jas kamuoja sąnarių, reprodukcijos problemos. Mano įsitikinimu, tai dėl didelio forsavimo, kai prasideda staigus organizmo nusidėvėjimas. Todėl mes didžiausio produktyvumo ir nesiekiame“, - savo filosofiją dėstė ūkininkas. Nors yra ir ilgaamžių, vidutiniškai ūkio karvės gyvena 3 laktacijas, per gyvenimą atveda po 4 veršius.

Jis džiaugiasi, kad nepabūgo investuoti į melžimo robotus. „Jie dirba gerai, - šypsosi Sigitas. – Vienas iš privalumų – jeigu robotas suklydo, jis iškart pats praneša apie savo klaidą, sustoja ir liepia žmogui imtis priemonių.“ Tačiau primelžiamo pieno kiekio robotai labai nepakeitė. Sigito teigimu, robotas primelš tiek, kiek karvė gali duoti pieno, priklausomai nuo jos šėrimo. „Ką padėsi karvei ant liežuvio, tą ir turėsi“, - tokią seną pienininkų tiesą žino ir S. Razvadauskas.

Sigitas Razvadauskas nesigaili, kad investavo į melžimo robotus

Karves jis šeria savos gamybos žolių silosu ir šienainiu, šienu, šiaudais, papildomai perka cukrinių runkelių išspaudas, kurias konservuoja tranšėjoje, taip pat koncentruotųjų pašarų ir rapsų rupinių. Karvės visada turi druskos laižalų ir vandens. Daugiau jokių priedų ir papildų karvės negauna.  

Razvadauskų ūkio karvės nebeganomos ir tvarte laikomos palaidai bemaž 15 metų. Pasak Sigito, uždarius karves labai pagerėjo ūkio ekonominė padėtis, nors daugelį toks teiginys nustebino. Ūkininkas paaiškino, kad ūkio rodikliai pagerėjo vien dėl stabilaus pieno kiekio: „Ganykliniu laikotarpiu pieno kiekis labai priklausydavo nuo oro sąlygų – sumažėdavo stipriau palijus ar labiau įkaitinus saulei. Ir to nenumatysi nei suplanuosi. O dabar galiu viską planuoti.“

Ūkyje karvės nebeganomos ir tvarte laikomos palaidai bemaž 15 metų

Visus sprendimus Sigitas priima iš patirties. Buvo laikas, kai karvės gaudavo skirtingą vasaros ir žiemos racioną. Turėjo tokią specialią techniką, kuri su nušienauta žole iškart veždavo į tvartą ir kaip pašarų dalytuvas išdalydavo ją gyvuliams ir vėl grįždavo į pievas. Bet tuomet mėšlo skreperiai nespėdavo dirbti. „Todėl perėjau į žiemos pašarų racioną ištisą sezoną ir viskas susitvarkė“, - prisimena Sigitas. Tik priduria, kad koks karvių išlaikymas kainuoja brangiau, reikia daugiau technikos, bet visa tai kompensuojama kitais atžvilgiais. Pavyzdžiui, išsisprendė problemos dėl sėklinimo, nes ganyklose pamatyti rujojančią karvę daug sunkiau, todėl būdavo daug pratęstų laktacijų dėl karvių neapsėklinimo. Dabar tokių problemų nėra.

Viena ferma stovi nuo 1978 m., kita statyta 2004 m., ši vėliau buvo rekonstruota ir pritaikyta robotams. Pernai pastatytas priestatas, įrengti individualaus laikymo veršelių gardeliai, telyčių sėklinimo patalpa. Razvadauskai turi planų didinti bandą iki 270 karvių – tiek galėtų laikyti pagal turimą vietą tvarte ir pašarų bazę.

2004 m. statyta ferma vėliau buvo rekonstruota ir pritaikyta robotizuotam melžimui

Pernai už pieną gaudavo po 27 cnt/l, šių metų sausį – 2 cnt mažiau, kovą kaina puse cento vėl buvo pakilusi. Svarbiausia, kad šiuo metu ūkis duoda pelno. „Jeigu viskas sudėliota tvarkingai, žinai, ką darai, tokia kaina už pieną mums leidžia ir uždirbti šiek tiek pelno“, - retai dabar išgirsi tokius žodžius, kokius ištaria Sigitas. Toks racionalumas jam padėjo išgyventi ir sunkiausią pieno sektoriaus laikotarpį, kai teko sukti galvą dėl kiekvieno cento.

Razvadauskų darbštumas, ūkio modernumas daugybę kartų įvertintas įvairiomis padėkomis ir raštais, jie yra tapę ir „Metų ūkio“ konkurso laureatais.

MŪ inf.