Raseiniai. Gurų kaime ekologiškai ūkininkaujantys Vilma ir Rimas Račiūnai tvirtina, kad jiems svarbu ne tik užauginti ekologišką produkciją, bet ir patiems gyventi sveikai, mąstyti pozityviai, neteršti nei savo minčių, nei kūno, nei aplinkos.

Vienkiemyje, gamtos apsuptyje, pora jaučiasi puikiai ir sako, kad geriausia meditacija po sunkių darbų yra tiesiog pasėdėti namų prieangyje, grožintis galingais medžiais, stebint apačioje tyvuliuojantį tvenkinį ir klausantis paukščių. Vaikai jau užauginti, išleisti į gyvenimą, tad dabar pats metas džiaugtis vienas kitu.

„Dabar madingos įvairios meditacijos, o mūsų tautos meditacijos būdas nuo seno buvo paprasčiausias buvimas gamtoje. Kai gyveni apsuptas gamtos, labai aiškiai jauti kitų žmonių nuotaikas. Deja, daugelis dabar nervingi, pikti, nelaimingi“ – pastebi Vilma. 

Viskas sodyboje sukurta pačių ūkininkų rankomis. Didžiuliai rieduliai, kuriuose galima įžiūrėti įvairių ženklų ir pavidalų, suvežti iš dirbamų laukų, prie namų slenksčio guli Rimo tėvo naudotos senos girnos, o pats namas ir didžioji dalis baldų sumeistrauti Rimo rankomis. Vilma visur prisodinusi gėlių.

Erdvi sodyba užima beveik 2 hektarus. Žinoma, aplinkos grožis reikalauja nuolatinės priežiūros. „Aš prie šitų dviejų hektarų, kol nupjaunu veją, dirbu turbūt ilgiau negu visame 100 ha augalininkystės ūkyje“, – šypteli Rimas. 

Ekologija artima iš prigimties

Ekologiškai Račiūnai ūkininkauja nuo 2005 metų. „Ekologinis gyvenimo būdas man artimas iš prigimties. Dabar daug kalbama apie atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą, o man tai savaime suprantami dalykai nuo jaunų dienų. Dabar net juokinga kitų klausyti, kaip skambiai moka žmonės pateikti elementarius dalykus.

Gal ir keistas anais laikais atrodžiau, tačiau dabar toks požiūris pasidarė madingas“, – pastebi Rimas ir priduria, kad ekologiškai ūkininkaujant ir gyvenimo būdas turi būti ekologiškas: jei ūkio šeimininkas turės žalingų įpročių, vargu ar seksis ūkininkauti. 

Jo nuomone, dabar ekologijoje likę tik iš idėjos ūkininkaujantys žemdirbiai, nes išmokos, kurios kažkada buvo palyginti solidžios, jau senokai neatrodo viliojančiai.

„Per 17 ūkininkavimo metų išmokos nė kiek nesikeitė, nors infliacija paramą sumenkino. Euras visiškai nuvertėjo, sakyčiau, pagal perkamąją galią litas buvo vertingesnis. Džiaugiuosi, kad anuo metu sudalyvavau ne viename investiciniame projekte, nusipirkau reikalingos technikos.

Nuo to laiko, kai įvestas euras, nesu padaręs nė vieno pirkimo. O dar vis girdisi kalbų, kad išmokas reikėtų visai iš žemdirbių atimti. Tik su protu susipykęs žmogus taip gali kalbėti“, – stebisi Rimas. 

Rimas džiaugiasi įgyvendinęs ne vieną investicinį projektą ir įsigijęs reikalingos technikos

Jis priduria, kad kartais dėl kitų neišmanymo ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai verčiami pasijusti aplinkos teršėjais, nes esą daugiau kartų žemę dirba ir dėl to daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta. Bet kad chemijos nenaudoja, kad gruntinių vandenų neteršia, švarią produkciją užaugina – to niekas tarsi nepastebi.

„Norėdami sunaikinti piktžoles, akėjame daugiau kartų, bet tikrai tiek nelakstome po laukus su purkštuvais kaip chemizuoti ūkiai“, – patikina Rimas. 

Planuoja daugiau produkcijos perdirbti

Iš viso Račiūnai dirba 100 ha, didžioji dalis žemės nuosava, nuomojami tik nedideli ploteliai. Didelio noro plėstis nėra, svarbu gerai sutvarkyti esamus plotus. Ūkio plėtrą stabdo ir darbo rankų stygius. Priprašyti pagalbos akmenis rinkti ar paravėti tiesiog neįmanoma. Atrodo, susitari, atvažiuoji šį ryto pasiimti darbininko, o jo sutartoje vietoje nėra, telefonu neatsiliepia. Griūna visi planai.

Todėl Račiūnai laikosi nuostatos, kad reikia turėti žemės tiek, kiek šeima pajėgi susitvarkyti savo jėgomis. 

Vilma su Rimu svajoja apie tai, kad norėtų ne žaliavą parduoti, o gaminti maisto produktus. Ūkininkai dabar renka informaciją apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimo strategijas, bandys jas įgyvendinti savo ūkyje.

„Mes jau 27-erius metus kartu. Kai susitikome, buvome jauni, gražūs, o dabar sveiki ir laimingi, ko daugiau reikia“, – šypsosi Vilma ir Rimas Račiūnai

Beje, jau kuris laikas Račiūnai buitiniu presu spaudžia rapsų aliejų. „Aliejaus savikaina didelė, jis juk nebėga kaip iš čiaupo, laša lašiukais. O turguje ne vienas pirkėjas piktinasi, kad brangu, prašo nuolaidos. Taip jau yra su ekologija – dirbsi daug, bet didelių pinigų neuždirbsi“, – sako Vilma.

Jai ne kartą teko pastebėti, kad į ekologiškus produktus dažnas pirkėjas žiūri skeptiškai. Matyt, ne be reikalo toks požiūris, kažkas galbūt dirba nesąžiningai ir ekologų vardą teršia. Ir ne vien kaina vaidina svarbiausią vaidmenį – žmonės tiesiog neturi supratimo, kad į savo sveikatą reikia investuoti. 

Visą straipsnį skaitykite „Mano ūkio“ liepos mėnesio numeryje