Kauno r. Pakaunėje ūkininkaujantys Vaškevičiai gerai supranta kokybiškos ir patikimos technikos svarbą plėtojant žemės ūkio veiklą ir siekiant gerų rezultatų. Ypač jos vaidmuo išauga, jei ūkis priemiestyje ir dirbama vien savo jėgomis. 

Beveik trisdešimt metų samdomą darbą dirbęs Julius Vaškevičius, įkalbintas sūnų Vido ir Šarūno, prieš šešerius metus įregistravo ūkį. Pradžia – 3 ha sodybinis tėvų sklypas Bijūnų k., Mastaičių pašonėje. Anksčiau Jonučių žemės ūkio bendrovėje dirbęs ir savo verslo neturėjęs ūkio savininkas technologinių ir agronominių sprendimų priėmimą besąlygiškai patikėjo sūnui Vidui. Entuziastingo jaunuolio pastangomis ūkis išsiplėtė iki 300 hektarų.

„Turėjau nuojautą, kad galime savarankiškai ūkininkauti. Neabejoju, kad tai – mano pašaukimas. Man patinka tai, ką darome, ir labai smagu, kad per tokį trumpą laiką sugebėjome tiek daug pasiekti, pradėję tik nuo minties, kad galime. Tai – visų šeimos narių nuopelnas, nes palaikymas, pagalba, kartais nepastebimi mamos ar sesės darbai, taip pat labai reikšmingi“, – sako dvidešimt šešerių Vidas Vaškevičius.

Paklaustas, kodėl neturi ūkio savo vardu, neslepia: laukia progos pasinaudoti finansine parama, pvz., ūkio bazei kurti ir infrastruktūrai gerinti, nes, jo nuomone, tik dėl to apsimoka skaidyti šeimos ūkį, kitu atveju neverta didinti išlaidų dviejų ūkių buhalterijai tvarkyti.

Tvirtai šeimos ūkio vairą laikantis jaunuolis ūkininkavimo pradmenų mokėsi nuo septyniolikos metų dirbdamas Dirmeikių šeimos ūkyje. Ten lig šiol darbuojasi brolis Šarūnas, vis pasvarstantis apie prisijungimą prie šeimos verslo, tačiau kai sąlygos ir atlyginimas geras, skiriami darbai patinka, išeiti iš darbo neskuba.

Vidui irgi nebuvo lengva atsisveikinti su savo darbdaviais, tačiau išaugus dirbamos žemės plotams suderinti darbą ir savarankišką ūkininkavimą tapo labai sunku. „Dirmeikių ūkyje įgijau daug patirties, bet sau dirbti daug smagiau, nors rizika didesnė. Bet kuriuo atveju esu jiems labai dėkingas už įvairiapusę pagalbą, ypač už techniką, konsultacijas ūkininkavimo pradžioje“, – geru žodžiu buvusius darbdavius mini jaunas ūkininkas.

Dar dirbdami samdomus darbus, Vaškevičiai pradėjo taupyti traktoriui, padargams. „Keistoki draugams atrodėme: jie automobiliams, keturračiams, o mes traktoriui taupėme“, – juokiasi Vidas. Tiesa, pirmiausia maždaug trejų metų senumo Belarus traktorių jie įsigijo tam, kad galėtų aplinkiniams mažiems ūkiams, laikantiems po kelias karves, žemės ūkio paslaugas teikti, pvz., sukti šienainio ritinius, juos suvežti ir kt.

Kauno rajone konkurencija dėl žemės didžiulė ir laisvos sunku rasti, bet Vaškevičiams aplinkybės plėsti ūkį, didinti dirbamos žemės plotus buvo palankios: tuo metu, kai nusprendė ūkininkauti, kaimynystėje iš veiklos pasitraukė stambus ūkininkas, o kai masiškai pradėjo nykti smulkūs ūkeliai, liko nemažai pievų.

Visą pasakojimą apie Vaškevičių ūkį ir kitus straipsnius skaitykite naujame žurnalo „Mano ūkis“ numeryje.