Vilkaviškis. Rimgaudo ir Rasos Aušiūrų pieno ūkis nuolat tarp produktyviausių šalyje, nors ir priklauso mažųjų kategorijai. Atradę sėkmės formulę, Suvalkijos ūkininkai džiaugiasi pakilimais ir gali išgyventi sunkesnius laikus. 

Vilkaviškio r. ūkininkaujantys Rimgaudas ir Rasa Aušiūros melžia 24 karves. Praėjusiais metais vidutinis primilžis iš karvės siekė 10 031 kg. Tarp Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos ūkių Aušiūrų ūkis 21–30 karvių kategorijoje nuolat yra tarp trijų produktyviausių.

Rasa ir Rimgaudas sako, kad produktyvumo stebuklo ar paslapties nėra – viską lemia šėrimas, genetika ir laikymo sąlygos. Aušiūroms dirbti rentabiliai padeda ir tai, kad 24 karvių ir 92 ha ūkiui nereikia samdyti žmonių, jie viską spėja padaryti patys. 

„Visiškai netikime tuo, kad tokio dydžio ūkis, kaip mūsų, neturi perspektyvos, – sako Rasa Aušiūrienė. – Dabar tik turėk sveikatos ir dirbk.“

Produktyvumo kaina

Sukūrę šeimą Rimgaudas ir Rasa ėmėsi įvairios veiklos. Laikė porą karvių, augino kiaulių, vištų, ūkį paįvairino cukrinių runkelių laukas. Kai tapo per sunku 10 karvių melžti rankomis, pirko melžimo aparatus, banda pradėjo didėti. Tada atsisakė kiaulių ir apie 2005-uosius pasistatė naują 30 vietų palaido laikymo tvartuką su melžimo aikštele, mėšlidę.

Dabar pamelžti karves užtenka valandos. Rimgaudas ir Rasa susidėliojo grafikus taip, kad rytais nereikėtų labai anksti keltis.

„Ferma prie namų, niekur važiuoti nereikia, tad melžti nesunku. Esame įpratę, kad prie ūkio tarsi pririšti“, – sako R. Aušiūrienė.  

Jau beveik visos bandos karvės yra holšteinų veislės, dalis – holšteinizuotos juodmargės. Bandos produktyvumas kontroliuojamas. 

Karves šeria šienainiu, šienu, kukurūzais, duoda daug įvairių priedų – rapsų, sojų, kelių rūšių mineralų, sodos, druskos, kreidos. Vasarą, kai gera žolė, pasak Rimgaudo, užtenka tik rapsų, sojų nereikia. Bet šiemet dėl blogesnės žolių kokybės teko sojų duoti ir vasarą. 

Itin produktyvioms karvėms, duodančioms 50 ir daugiau litrų pieno per dieną, dar individualiai skiriama priedų.

Ūkininkai sako, kad nedirba nuostolingai. Rasa priduria, kad pelno mokesčio ūkis sumoka nemažai. Vadinasi, dar uždirba. 

Už gerą šėrimą ir laikymą karvės atsilygina ne tik geru produktyvumu, bet ir labai geros kokybės – 4,5 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo – pienu. Už tai ūkininkams mokamas nemažas priedas. Pieną superka kooperatyvas „Senoji kryžkelė“.

„Palyginti su tuo, kaip buvo sunku per pieno krizę 2016 m., dabar gyventi iš pieno gerokai lengviau“, – pripažįsta R. Aušiūra, pridūręs, kad geriausi laikai buvo, kai už pieną mokėjo po 1 litą. Tiesa, tokią kainą gavo gal tik mėnesį. 

Investuoja į gerą genetiką

Šiemet Aušiūrų karvių produktyvumas bus mažesnis, nes dėl šalto pavasario pirma žolė buvo nekokybiška, vasarą kamavo karščiai. Ypač pirmaveršių produktyvumas mažesnis. Per dieną šiuo metu primelžia apie 550 kg pieno, kas antrą dieną iš ūkio išvežama maždaug 1,1 t pieno. 

Su prieaugliu yra apie 40 galvijų, vyriškos lyties veršelius ūkininkai parduoda, o telyčias pasilieka pakaitai. Ūkyje įprastai būdavo iki 30 piendavių, tačiau prieš kelerius metus kažkas nutiko – karvės vedė vien buliukus. Tai ir banda kiek pamažėjo, vienu metu buvo likę tik 16 karvių, tuomet teko pirkti seksuotą spermą.

„Seksuota sperma pasiteisino, dvejus metus gavome po 8 telyčias ir banda atsikūrė“, – patirtimi dalijasi R. Aušiūrienė. Rimgaudas pritaria, kad renkasi tik labai gerą spermą. „Suprantame, kokios reikšmės produktyvumui turi genetika, todėl investuojame į gerą holšteinų bulių, ­daugiausia – amerikietiškos linijos, spermą, ji atsiperka“, – sako ūkininkas. 

Neproduktyvios karvės sėklinamos su limuzinų arba angusų bulių sperma. Nors dažname ūkyje tokiu atveju naudojama belgų mėlynųjų genetika, kad būtų atvestas didesnis veršelis, Aušiūros griežtai tam prieštarauja: „Nenorime gadinti savo karvių.“

Genetiką jie renkasi pagal trūkstamus požymius, tariasi su specialistais. Svarbu, kad lengvai veršiuotųsi, būtų geras tešmuo, tvirtos kojos, vertina ilgaamžiškumą.

Kai trūko pakaitinių telyčių, bandą gelbėjo ilgaamžės karvės (9–10 metų). Tačiau yra ir tokių, kurias tenka gana greitai išbrokuoti. „Atrodo, kad viską tą patį darome, tačiau kai kurių neatlaiko kojos, kartojasi mastitas, neapsisėklina. Daugiausia brokuojame dėl tešmens problemų“, – paaiškina Rasa. 

Svarbiausia – teisingai sudėlioti prioritetus

Aušiūros buvo kilusi mintis plėsti pieno ūkį, kai planų likti kaime turėjo vyresnioji dukra. Bet tuomet labai krito pieno supirkimo kaina, dukra pasirinko miestą. 

Norint plėstis, reikėtų statyti naują tvartą, melžimo robotus – tokioms investicijoms Rimgaudas ir Rasa jau nesiryžtų, be to, nemato būtinybės, juk ir iš tokio ūkio gebėjo dukras į gyvenimą ir mokslus išleisti, joms padėti.

„Viską, ko reikia, mes turime. Dabar gyvename be paskolų, ramiai miegame. Kad tik sveikatos užtektų“, – kalba ranka rankon dirbantys sutuoktiniai. 

ES parama pasinaudojo dukart – pagal Nitratų direktyvos ir ūkio modernizavimo projektus. Įsigijo melžimo aikštelę, technikos. Bet paskutinįjį Valtra traktorių pirko už savo lėšas, kiek trūko, pasiskolino iš banko.

Ūkininkams sunkiausia suprasti, kodėl tik pieno gamintojai negali parduoti pieno savo kaina, o turi jį atiduoti už tiek, kiek pasako supirkėjas. „Pieno Lietuvai visada trūko, bet jo gamintojai kažkodėl nevertinami“, – trauko pečiais Rasa.

„Žmonės mūsų kartais klausia – kiek dar vargsite? Jiems atsakau, kol valiosime, nes kitų kaimui būdingų įpročių neturime, iš pašalpų gyventi nemokame“, – juokiasi Rasa. 

Rimgaudas pritaria, kad šiuolaikinis ūkininkavimas – ne vergovė. „Tai mūsų gyvenimo būdas, jis mums tinka ir patinka“, – tikina ūkininkas, niekada nepasigailėjęs, kad pasirinko pieno ūkį. Galvodami apie ūkio tęstinumą, jiedu su Rasa vilčių turi dėl anūko.