Kaunas. Laukuose tyvuliuojantys ir pasėlius tvindantys lietaus ežerai ne vienam žemdirbiui kelia nerimą ir gąsdina būsimais nuostoliais. Ūkininkai tvirtina, kad pavasarį nemažus plotus teks atsėti - tai padidins sąnaudas ir gerokai sumažins pajamas, apsunkins grūdų nuėmimą.

Štai Kretingos rajone, Grūšlaukėje, ūkininkaujantis Vincas Pudžmys šį rudenį pasėti spėjo tik 35 ha. „Gailimės, kad ir tiek spėjome, nes vandenyje mirksta. Jau dabar akivaizdu, kad visus pasėlius atsėti pavasarį reikės", - sako V. Pudžmys, iš viso dirbantis per 200 hektarų. Augina žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus, žirnius ir pupas.

Elytė ir Vincas Pudžmiai - konkurso „Metų ūkis" III vietos laimėtojai Kretingos r. „Niekada nesistengiau lenktyniauti, dirbau ir lig šiol dirbu taip, kaip pačiam atrodo geriau, todėl apdovanojimas buvo netikėta staigmena", - prisipažįsta augalininkystės ūkio savininkas

Prieš metus Elytė ir Vincas Pudžmiai nusprendė atsisakyti pieno ūkio ir plėtoti tik augalininkystę. Ne vienus metus iki 40 karvių melžę ūkininkai sako, kad priimti sprendimą atsisakyti gyvulių nebuvo lengva, tačiau mažos pieno kainos perpildė jų kantrybės taurę. „Laukti dar dešimtmečius, kol pieno kaina bus gera, nesinori, pagaliau reikia ir sau pagyventi", - kalba Vincas ir šypteli, kad po daugelio metų pirmą žiemą galės su žmona abu ilsėtis.

Pakenčiama šiųmetę javapjūtę įvardinantis ūkininkas pasakoja, kad dėl lietaus nukentėjo grūdų kokybė, todėl nuostolių nepavyko išvengti. Šiemet būtų pravertusi džiovykla ūkyje, tačiau ūkininkas priduria, kad tiek savo ūkyje, tiek elevatoriuje džiovinant grūdus be išlaidų neapsieinama. „Be to, dar nemažai išlaidų susidaro, jei sausus grūdus veži išpilti į sandėlį, o vėliau juos išveži supirkėjui", - aiškina Kretingos ūkininkas, dalį grūdų parduodantis iš karto, dalį sandėliuojantis.

Sunyko žieminių rapsų pasėlis

Kartu su tėvais Biržų rajone ūkininkaujantis ir pamažu veiklą į savo rankas perimantis Gabrielius Klepeckas neslepia, kad rudenį pasėti augalai jam taip pat kelia nerimą. „Pasėliai kažin ar išgyvens, nes visi vandenyje skendi, o žieminių rapsų jau beveik nebėra", - atsidūsta ūkininkas, neabejodamas, kad tai turės didžiulę įtaką kitų metų rezultatams. 200 ha ūkį valdančiam, tačiau bendrai su tėvais apie 500 ha dirbančiam G. Klepeckui numatyto ploto apsėti nepavyko, nemažai dar liko beicuotos sėklos, tad teks pavasarį vasarinius javus sėti. Augina Biržų r. ūkininkas žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus ir miežius.

„Ūkininkas - pati geriausia profesija: vieną dieną gali būti direktoriumi, kitą - šlavėju", - juokiasi inžinieriaus mechaniko profesiją turintis Gabrielius Klepeckas, „Metų ūkio" konkurse šiemet užėmęs I vietą Biržų rajone

Kitų metų iššūkiu ūkininkui tapo ir tai, kad rudenį vienas iš dviejų samdomų darbuotojų pareiškė išvykstąs dirbti į Daniją. Susirasti gerą darbuotoją kaime - sunki užduotis, nes, pasak Gabrieliaus, nebėra kam dirbti. Tad jau dabar suka galvą, kaip spręsti šią problemą, dideles viltis dėdamas į Kaune gyvenantį brolį. „Gal pavyks jį kažkaip prisivilioti", - šypteli ūkininkas.

Iš rudens nė hektaro neapsėjo

Nepalankioje ūkininkauti vietovėje Utenos r. augalininkystės ūkį puoselėjantis Marius Vitas prisipažįsta, kad nukulti grūdus jam šiemet šiaip ne taip pavyko, tačiau pasėti - ne, nes dar ir dabar, lapkričio gale, į kai kuriuos laukus įvažiuoti neįmanoma. „Laukiame, kol pašals ir tą drėgmę sutrauks. Gal tada pavyks bent laukus susiarti", - sako jaunas ūkininkas, dirbantis 200 ha.

Labiausiai jam pikta ir skaudu, kad, jo žodžiais, valdžios kryptis pasikeitė ir augalininkai šiuo metu tapo nereikalingi, nes eliminuotos bet kokios galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos parama. „Kai prasidėjo parama, visi ūkiai turėjo vienodas sąlygas ją gauti, nebuvo jokių prioritetų. Tad paramą gauti galėjo ir augalininkystės, ir gyvulininkystės ūkiai, be to, dar papildomi balai buvo duodami už ūkininkavimą nepalankioje vietovėje. Dabar jei neturi gyvulių, apie paramą nė nesvajok", - nuoskaudą jaučia M. Vitas.  

Kartu su tėvu nuo nulio ūkį Utenos rajone kurti pradėjęs Marius Vitas džiaugiasi I vieta „Metų ūkio" konkurse

Jo teigimu, negaunant jokios paramos, ūkininkauti labai sunku, juolab kad ir gamta nelepina. Ūkininkas įsitikinęs, kad skirstant paramą turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokioje vietovėje ūkininkaujama: juk kalvotose ir nederlingose vietovėse ne tik viskas prasčiau auga, bet ir derliaus vidurkis beveik dvigubai mažesnis būna, nors investuoti į trąšas ir augalų apsaugos priemones vis tiek reikia.

„Sakoma, kad grūdininkai privalgę paramų ir jiems jau užteks, bet niekas neatsižvelgia į tokius skurstančius rajonus, kaip mūsų. Juk neturėjome milijonų, nebuvome ta turtinga šeima, kuri galėjo visko daug iš karto susipirkti. Investavome po truputį: vis kažkokį daiktą nusiperki, su banku atsiskaitai ir vėl apie kitą galvoji. Dabar, kai ūkis pusiau įsikūręs, ėmė ir viską nukirto", - piktinasi dešimtmetį ūkininkaujantis M. Vitas, šiai javapjūtei pirkęs naują kombainą paskolos lėšomis ir dabar visus uždirbtus pinigus atiduodantis bankui.

MŪ inf.