Vilnius. Mūsų šalies mokslininkai perspėja, kad derlingumui pavojinga dirvožemio erozija jau dabar apima didelę Lietuvos teritorijos dalį. Jei ir toliau ignoruosime prastėjančią dirvožemio kokybę, rizikuojame netekti nemenkos dalies potencialaus derliaus.

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas Jonas Volungevičius sako, kad, nesuprasdami gamtinių procesų, šiandien pernelyg aliname dirvožemį, o ignoruodami prastėjančią dirvožemio kokybę rizikuojame, kad ateityje nekontroliuojamai brangs žemės ūkio produkcija ir atsiras kitų ilgalaikių padarinių.

Tai rimtas signalas formuoti žemės ūkio politiką teritoriniu principu ir įtraukti patyrusius žemės ūkio srities specialistus į atnaujinamo Lietuvos bendrojo plano rengimo darbus, kurie prasideda šiemet. Pirmojo etapo metu bus atliekamas bioprodukcinio ūkio sistemos ir dirvožemio būklės vertinimas nacionaliniu lygiu.

Nauja ekologinės krizės banga?

Pasak J. Volungevičiaus, dirvožemis yra sudėtinga sistema, ne tik maitinanti žmoniją, bet ir palaikanti itin svarbius ekologinius mechanizmus ekosistemose. Tam tikra dirvožemio erozija yra natūralus reiškinys mūsų gamtinei zonai. Dėl klimatui būdingo drėgmės pertekliaus žemės derlingumą užtikrinančios organinės medžiagos yra nuolat išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius, kuriuose tampa neprieinamos augalams. Tačiau šiuo metu ypač aktyviai vyksta ir kiti, ne tik mechaniniai, bet ir cheminiai pokyčiai.

Dirvožemio pakitimai veikia visą ekosistemą, mažina jos įvairovę ir silpnina atsparumą žmogaus poveikiui. Kai kuriais atvejais tai negrįžtamai mažina dirvožemio derlingumą, taip pat – gebėjimą apsaugoti nuo teršalų patekimo į paviršinius ir gruntinius vandenis. Dėl erozijos papildomos organinės medžiagos, fosforo ir azoto junginiai sukelia vandens žydėjimą. Tada prasideda nesustabdoma ekologinių padarinių grandinė.

„Dėl dirvožemio erozijos gali brangti žemės ūkio produkcija, nes reikės didesnio trąšų kiekio ir daugiau pastangų derliui užauginti. Eroduotas dirvožemis nepasisavina trąšų, jos laisvai, kaip per rėtį, pereina į gruntinius vandenis, todėl kaupiasi paviršinio vandens telkiniuose, didėja papildomų maisto medžiagų emisija į Baltijos jūrą“, – apie erozijos žalą pasakoja J. Volungevičius.

Mokslininkas primena, kad eroziją skatina ir netinkamas ūkininkavimas – dirvų suslėgimas, per gilus arimas, netinkamas, perteklinis mineralinių ir organinių trąšų naudojimas. Dabar jaučiame ir sovietinio laikotarpio ūkininkavimo padarinius.

Anot J. Volungevičiaus, neverta spekuliuoti skaičiais apie problemų mastą ar kada dirvožemio degradacijos problemos smogs nauja ekologinės krizės banga.

Reguliuoti natūralius procesus ar prisitaikyti prie jų?

Mokslininkai sako, kad tvarumo pasiekti galima vertinant situaciją iš ateities perspektyvos ir sprendimus priimant remiantis žemės mokslų žiniomis.

„Mums reikia keisti požiūrį į dirvožemį ir jo dirbimą. Šiuo metu skiriame daug laiko ir lėšų natūraliems dirvožemyje vykstantiems procesams reguliuoti, o ne prisitaikyti prie jų. Pavyzdžiui, tam, kad iš žemės pasiimtume tiek, kiek mums reikia, keičiame dirvožemio savybes, naudojame įvairias dirvožemio našumą didinančias priemones (trąšas, ypač mineralines). Dabartinė situacija rodo, kad šių principų laikantis ir toliau investicijų poreikis per artimiausius metus didės“, – sako J. Volungevičius.

„Žemdirbys siekia kontroliuoti natūralius procesus, vykstančius dirvoje. Kitaip tariant, su natūraliai dirvožemyje vykstančiai procesais žemdirbys priverstas kovoti“, – sakė Jonas Volungevičius parodos „Ką pasėsi...“ metu vykusiame seminare „Inovacija tvariam ūkiui – azoto nuostolių mažinimas dirvožemyje“

Jo manymu, turėtume galvoti ne apie dirvožemio galimybių didinimą, o apie savo poreikių pritaikymą prie esamų galimybių. Jeigu vienoje ar kitoje teritorijoje negalima auginti grūdinių kultūrų, gal reikėtų jas keisti kitomis, gal užsodinti mišku, gal vaiskrūmiais, gal apsėti pievomis ir užsiimti gyvulininkyste? Turime kūrybiškai priimti sprendimus, ieškoti būdų prisitaikyti prie aplinkos ir su mažesnėmis sąnaudomis gauti norimą pelną ar jį didinti.

Deja, ES subsidijos skiriamos tik pagal tikslines žemės ūkio veiklas. Kaip auginti tai, ko iš tavęs nepirks, kas nėra remiama? Todėl žemdirbiai ir bando iš žemės išspausti maksimumą. Geriausiai tai iliustruoja kai kurių ūkininkų praktikuojamas dirvožemio derlingumui pražūtingas sėjomainos atsisakymas ir monokultūrų – rapsų bei kviečių – auginimas.

J. Volungevičius siūlo, kad nacionalinėje žemės politikoje atsirastų regioninės reguliavimo priemonės. Derlingumo mažėjimo būtų galima išvengti šias priemones nustatant Lietuvos teritorijos bendrajame plane, todėl žemės ūkio politikos formavimo procese privalo dalyvauti ir dirvožemio bei žemės ūkio specialistai.

MŪ inf.