Akademija (Kauno r.). Per 20 metų, kai Lietuvoje vystoma mėsinė galvijininkystė, veislių įvairovė prasiplėtė. Tačiau veislininkystė vis dar nėra stiprioji augintojų pusė. Kaip padidinti veislinę galvijų vertę, parodoje „Sprendimų ratas 2017" surengtame seminare žiniomis dalijosi prof. Vigilijus Jukna.

ASU Gyvulininkystės selekcijos, veislinės vertės nustatymo ir sklaidos centro vadovas akcentavo, kad, renkantis gyvulį, per mažai kreipiamas dėmesys į atskirus veislių tipus. „Tų tipų pasirinkimas didžiąja dalimi nulemia visą ūkio ekonomiką", - pabrėžė prof. V. Jukna.

Parodoje „Sprendimų ratas 2017" surengtame seminare žiniomis, kaip padidinti veislinę galvijų vertę, dalijosi prof. Vigilijus Jukna

Pavyzdžiui, pačios populiariausios Lietuvoje limuzinų veislės egzistuoja 4 tipai  (stambus, vidutinis, palengvintas, smulkus) ir visų jų galima rasti šalies ūkiuose. V. Juknos teigimu, Lietuvos augintojai turėtų orientuotis į stambaus, raumeninio tipo limuzinų auginimą. Tokių galvijų liemuo yra gilus, kojos - vidutinio ilgio, krūtinė - gili, plati, užpakalinio kumpio raumuo galimai ilgesnis, su aiškiai matomais išgaubimais. Iš tokio galvijo galima gauti daugiausia pajamų. Visai kitokius ūkinės veiklos rezultatus gautume augindami smulkaus tipo limuzinus. Jų raumenys išvystyti prasčiau, liemuo - seklus, užpakalinio raumens ilgis trumpesnis, o labiausiai į akis krinta ilgos kojos. Vidutinio tipo limuzino liemuo yra dar pakankamai gilus, kojos, nors ir ilgesnės, tačiau dar priskiriamos prie vidutinio ilgio.

V. Juknos teigimu, Lietuvos augintojai turėtų orientuotis į stambaus, raumeninio tipo limuzinų auginimą

„Ūkininkai neretai skundžiasi, kad limuziną pardavė pagal skerdeną ir jaučiasi apgauti, nes ją prastai įvertino. Bet jeigu pardavėme smulkaus tipo limuziną, raumenų ten nelabai ir galėjo būti, - konstatavo profesorius. - Todėl pasirenkant veislę labai svarbu įvertinti turimą pašarų bazę, ūkio sąlygas, žinoti, kokio ekonominio rezultato siekiame, bet ne mažiau svarbu teisingai pasirinkti ir veislės tipą."

Pasak lektoriaus, turbūt dar nė vienam ūkiui nepasisekė įsigyti vienodo tipo bandos, nes ir pačioje Prancūzijoje egzistuoja veislių tipai. O jeigu pardavėjai pamato, kad pirkėjas nelabai supranta apie tuos tipus, tai pirmiausia ir pasiūlomas smulkaus arba „komercinio", kaip juos vadina prancūzai, tipo gyvulys. Tokio gyvuliai laikomi ir Prancūzijoje, nes šiek tiek lengviau veršiuojasi, juos galima parduoti ar perparduoti pigiau žinių stokojančiam žmogui. Tačiau ūkio ekonominiai rezultatai, įsigijus tokių galvijų, nebus geri.

„Jeigu vis dėlto ūkyje yra smulkaus tipo galvijų, jiems reikia parinkti stambaus raumeninio tipo bulių. Po truputį, per kelias kartas, galima pagerinti galvijų genetiką ir suformuoti normalią stambaus tipo bandą", - patarė V. Jukna, pridūręs, kad nebus didelių veršiavimosi problemų, jeigu viskas bus atliekama pagal technologinius reikalavimus, šėrimo intensyvumas bus sumažintas likus 1-2 mėn. iki veršiavimosi.

Šarolė veislės taip pat yra 4 tipai - stambus, raumeninis, palengvintas ir smulkus. „Maždaug prieš 10 metų yra tekę matyti, kaip vienam ūkininkui kažkas įsiūlė visą bandą - 30 smulkaus tipo galvijų. Sužinojęs realią padėtį jaunas ūkininkas, paėmęs paskolą galvijams pirkti, pyko, kad pasitikėjo tais, kurie sakė, kad tokie galvijai geresni. Bet nebeturėjo ką daryti, tik gerinti bandą, tad parinkdamas stambius raumeninio tipo bulius, jis per kelias kartas suformavo normalią šarolė bandą", - pavyzdžius iš gyvenimo pasakojo V. Jukna, pridurdamas, kad ūkininkai turi kaupti žinias, domėtis naujovėmis, kad gudrūs vadybininkai jiems neįpirštų prastos kokybės gyvulių.

Stambaus tipo šarolė veislės bulius

Angusų veislei būdingi 3 tipai, Lietuvoje sutinkami dviejų tipų gyvuliai - smulkus, vadinamasis škotiškas ir vidutinis (tarp škotiškojo ir stambaus kanadietiškojo). Šalies ūkiuose labiau paplitę vidutinio tipo galvijai, kurių daug atvežta iš Čekijos. Šio tipo angusai, įvertinus pašarų bazę, V. Juknos teigimu, Lietuvos sąlygomis labiausiai tinkami auginti. Iš Vokietijos daugiau atvežta škotiškojo tipo angusų.

Angusai pastaruoju metu labai populiarėja visoje Europoje ir Lietuvoje todėl, kad gerai įsisavina pašarus, nėra labai reiklūs, gera pašarų konversija į raumeninį audinį, lengvai veršiuojasi, o mėsa pasižymi sodresniu jautienos skoniu ir yra labai kokybiška.

ASU profesorius akcentavo ir veislę atitinkančių sąlygų ūkiuose būtinybę. Laikant ekstensyvesnę ir intensyvesnę veislę toje pačioje ganykloje, galima gauti visiškai priešingus rezultatus. Jis pateikė konkretų pavyzdį, kai vienoje ganykloje ganėsi aubrakai ir limuzinai. Intensyvaus auginimo limuzinams reikia geresnių ganyklų, jų paros priesvoris didesnis negu aubrakų, kuriems tinka ir prastesnės ganyklos. Bet tame ūkyje limuzinų priesvoris buvo mažesnis negu aubrakų. „Tai reiškia, kad limuzinams ganyklos potencialo neužtenka, o aubrakams visiškai užtenka ir jie net duoda geresnius rezultatus. Akivaizdu, kad pasirinkus netinkamą veislę turimoms sąlygoms, ūkio rezultatai nebus geri", - pabrėžė V. Jukna.

Aubrakai gerai įsisavina pašarus, bet jiems trūksta raumeningesnės užpakalinės dalies. Todėl mėsai auginami aubrakai gali būti sėkmingai kryžminami su kitomis veislėmis. Labiausiai rekomenduojama aubrakus kryžminti su šarolė veisle, tokie galvijai turi daugiau raumenų, o tai reiškia, kad ir daugiau pajamų uždirbs. Kitas pasiteisinantis aubrakų kryžminimas yra su limuzinais.

Veislinis aubrakų bulius

Greitai bręstančios herefordų veislės galvijus, kuriems taip pat trūksta užpakalinės dalies, taip pat tikslinga kryžminti su šarolė ir limuzinais. Vengrijoje V. Juknai teko matyti mišrūnus su belgų mėlynaisiais, tačiau šiuo atveju atsiranda veršiavimosi sunkumų, nes belgų mėlynieji natūraliai praktiškai nesiveršiuoja. Problemų nelieka tik belgų mėlynuosius kryžminant su pieninių veislių galvijais.

Profesorius aiškino ir apie rotacinio kryžminimo privalumus, kai įterpiama vis kita veislė, kad būtų išlaikytas heterozės efektas keliose kartose. Rotaciniam kryžminimui labai tinka simentaliai, kurie padidina karvių žindenių pieningumą, o tai reiškia geresnį veršelių augimą.

Vienas iš svarbiausių dalykų, turint veislinę bandą, akcentavo lektorius, veislinės vertės nustatymas. „Ir tai neturi apsiriboti vien tuo, kad atvažiavo ekspertas ir įvertino gyvulį dėl kilmės pažymėjimo. Reikia formuoti geriausių galvijų branduolį ir numačius, kokį tipą norime formuoti, toliau nuosekliai dirbti. Galvijininkystėje galioja tokia taisyklė - jeigu 2-3 metus nuosekliai nedirbsi selekcinio darbo, pasekmes jausi 5-6 metus ir net ilgiau", - teigė V. Jukna.

Atsižvelgiant į gyvulio vertinimą, bandos viziją, kokio tipo norime ją formuoti, veisimui būtina gyvulių atranka ir paranka, gyvulių produktyvumo kontrolė ir didelį genetinį potencialą turintis bulius, jo sugebėjimas perduoti savybes palikuonims. Reproduktorius labai svarbus tiek veisliniuose, tiek prekiniuose ūkiuose. O veislinės vertės nustatymas, pabrėžė V. Jukna, padeda išryškinti reproduktorius gerintojus, kurie padės ūkiui daugiau uždirbti. Labai svarbu įvertinti bulių pagal palikuonis. Pavyzdžiui, norint gauti marmuringą mėsą, visų pirmą reikia, kad tą požymį turėtų tėvai. Jeigu šios savybės jie neturi, nei šėrimu ar aplinkos sąlygomis to pakeisti neįmanoma, nes mėsos marmuringumas yra vienintelis požymis, kuris beveik 100 proc. yra paveldimas.

„Panaudojus bulių blogintoją, jūsų mėsinių mišrūnų banda gali atrodyti blogiau negu kaimyno grynaveisliai pieniniai buliai. Prisiminkite, kad didžiausi skirtumai slypi ne gyvulių veislėse, o veislės viduje, kurie priklauso nuo atskirų individų", - reziumavo prof. V. Jukna.

MŪ inf.