Akademija (Kėdainių r.). Pastaruoju metu daugelyje ūkių išsiplėtė liucerninių žolynų plotai. Mat liucernos – vertingiausios ankštinės pašarinės žolės, nes jos turi daug virškinamųjų proteinų, įvairių mineralinių medžiagų, didelį kiekį vitaminų, rašoma agroakademija.lt.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius pasakoja apie liucernų privalumus:

„Dažnai galima nuimti 3–4 žolės derlius, gaunant iš 1 ha apie 40–50 t žaliosios masės. Šie augalai – ne tik puikus pašaras, bet ir svarbūs agrotechniniu požiūriu, nes dirvoje palieka iki 100 cnt/ha šaknų, kurios ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir papildo dirvą azotu, nes ant jų šaknų įsikūrusios gumbelinės bakterijos gali sukaupti azoto 2 kartus daugiau nei plačiai auginami dobilai.

Pabrėžiama, kad dirvoje, kurioje liucernos augo keletą metų, gerokai sumažėja pašaknio ligų sukėlėjų ir kenkėjų. Liucernos turi stiprią ir gilią šaknų sistemą, todėl geriau apsirūpina vandeniu sausringu vasaros laikotarpiu, taip pat mažiau jautrios šalčiams ir pavasario šalnoms. Dažnai pasėlio išretėjimą spartina ganomi gyvuliai, kurie drėgnose dirvose išklampoja augalų šaknų sistemą.

Liucernų šaknys labai gyvybingos, tvirtos, smarkiai išsišakojusios, į dirvą įsiskverbia 1–3 m, o kartais ir giliau. Didžiausia šaknų masė būna išsidėsčiusi ariamajame dirvos sluoksnyje.

Stiebai gana stori, dažniausiais statūs, apvalūs arba keturbriauniai. Nupjovus, greitai atželia. Lapai trilapiai, vidurinysis lapelis su ilgesniu koteliu.

Butonizacijos metu lapai sudaro 70–75 proc., o pradėjus žydėti – 50–60 proc. viso derliaus. Esant palankioms sąlygoms, iš 1 ha galima gauti 300–600 kg sėklų derlių.

Pagal paplitimą ir duodamą naudą mūsų žemdirbiai daugiausia augina mėlynžiedes liucernas. Augalai auginimo veiksniams nėra reiklūs, tik nemėgsta smėlėtų, šlapių ir rūgščių dirvų.“

Visą straipsnį skaitykite agroakademija.lt.