Jonavos r. Šiemet bus 10 metų, kai jonaviškis Martynas Nenortas, tuomet devyniolikmetis vaikinas, atsikraustė į seną sodybą ir pasistatęs šiltnamį ėmėsi nuo vaikystės mėgstamos veiklos – auginti daržovių daigus ir gėlės. Nuo to laiko verslas vis plečiasi, gėlininkas turi didelių užmojų.

„Nežinau, kodėl, bet man jau nuo mažens rūpėjo augalai“, – prisipažįsta Martynas. Dar vaikystėje, gyvendamas su tėvais Jonavoje, prie namo mėgino pasistatyti pirmąjį šiltnamiuką.

Tėvai, matydami sūnaus susidomėjimą daržininkyste, vėliau parūpino tikrą šiltnamį. Augino šeimai agurkų, pomidorų, ridikėlių, svogūnų laiškų ir kitų daržovių. 

Kadangi Martyno senelis buvo bitininkas, kolektyviniame sode turėjo bityną, tai ir vaikaitis mielai įsitraukė į šią veiklą. „Dar mokykliniais metais padėjau seneliui parduoti medų, važinėjome po turgus. O vien tik medumi prekiauti nuobodu, nes tai vienos rūšies prekė. Sugalvojau auginti daugiau daržovių, kad jų būtų ir pardavimui.

„Okupavau“ močiutės 6 arų kolektyvinį sodą, pasistačiau 4 arų šiltnamį, užsodinau agurkais. Kaimynystėje pardavinėjo kitą 6 arų sodą, ir tą nupirkau, teta paskolino pinigų. Ten irgi auginau daržoves, bet po trejų metų supratau, kad to nepakanka ir pradėjau dairytis sodybos“, – prisimena Martynas.  

Tinkamą sodybą rado keliolika kilometrų už Jonavos, Naujasodžio pakraštyje. Namas buvo rąstinis, labai senas, pastatytas dar prieškariu. Jame iš karto ir įsikūrė. Naujakurį labiau domino ne buitiniai patogumai, o sodyboje esantys 3 ha žemės. Vėliau įsigijo dar 3 ha.

„Čia buvo pievos, karvės ganėsi... Turėjau tikslą šiltnamiuose auginti ankstyvus agurkus, kitas daržoves, o laukuose bulves ir taip pat kai kurias daržoves. Deja, po kelių sezonų paaiškėjo, kad šiose vietose žemė itin sunki ir lauko daržininkystei nelabai tinkama. Nors bandžiau ir bulves, ir česnakus sodinti. Paskui laukus užsėjau javais“, – pasakoja ūkininkas.         

O pasistatytuose šiltnamiuose augindavo agurkų ir pomidorų daigus, juos parduodavo, po sezono ir pats dalimi daigų užsodindavo turimus plotus ir augino bei realizavo jau šių daržovių derlių. 

„Būdavo dėl savęs vieną kitą gėlę užsiauginu. Atvažiuoja žmonės pirkti daigų, pamato gėlių ir tas nuperka. Taip kasmet vis daugiau tų gėlių auginau. Pamačiau, kad kuo daugiau jų parduodu, tuo daugiau pritrūksta. Šitaip po truputį daržovių sumažėjo, jų vietą užėmė gėlės“, – apie ūkininkavimo pokyčius sako Martynas.

Nuo daigelių iki žydinčių vazonų

Kaip ir dauguma kitų panašaus dydžio gėlių ūkių Lietuvoje, Martynas gėlių sėklų pats beveik nesėja, iš užsienio ar kai kurių mūsų šalies augintojų užsisako daigų, kurie atvyksta į ūkį jau žiemai baigiantis.

„Sėti dažniausiai neapsimoka, nes reikia pradėti labai anksti, tarkime, dar gruodį, dėl to tektų ir daugiau šildyti šiltnamį, ir atitinkamą apšvietimą įrengti. Todėl paprasčiau ir pigiau įsigyti daigelių“, – pasakoja augintojas. Jau liepos mėnesį jis turi pateikti konkretų norimų daigelių užsakymą kitam sezonui ir pervesti avansą.

„Seniau, kai turėjau senus šiltnamius, net buvo minčių – gal gana, gal kažkuo kitu užsiimti. Bet, kai tik ateina užsakymų metas, vėl užsisakau daigų, o tuomet kelio atgal jau nėra“, – juokauja Martynas, dabar, kai turi naują šiltnamį, jau nebesvarstantis apie kitą veiklą.

Daigeliai paauginami paletėse, po to vieną ar kelis kartus pikuojami į vis didesnius vazonėlius ir auginami iki pražydinimo. Tuomet jau galima vežti į turgų.

Pasak augintojo, pirkėjai yra labai reiklūs, kai kurie kiekvieną lapelį apžiūri, todėl norint parduoti, reikia kokybiškų gėlių. „Turguje prekiauti labai sunku, kartais iš pirkėjų sulaukiame net psichologinio smurto“, – pastebi gėlininkas.

Kokybiškas gėles užauginti irgi nėra paprasta. Mat kiekvienos rūšies priežiūros technologijos šiek tiek skiriasi, visų niuansų išpasakoti tiesiog neįmanoma.

Martynas prisipažįsta, kad visko išmoko pats, daugiausia iš savo patirties, taip pat nepraleidžia progos įsidėmėti dominančių dalykų žiūrėdamas filmuotą medžiagą internete ar bendraudamas su kitais gėlininkais, nors daugelis jų per daug dalytis informacija ir nelinkę. 

Pasak Martyno, auginant gėles pirmiausiai itin svarbi substrato sudėtis ir kokybė. Jis dažniausiai perka vienos vokiečių firmos substratą, kuris gaminamas Lietuvoje. Yra išbandęs ir kitų, pigesnių, bet pamatė, kad geriausiai poreikius atitiko minėtasis. Todėl geriau sumokėti brangiau, bet už kokybiškesnį. 

Visą pasakojimą apie Martyno Nenorto ūkį skaitykite gegužės mėn. žurnale „Mano ūkis“.