Kretinga. Šukės ūkininkas Stasys Lomsargis vadina save tradiciniu žemdirbiu, pripažįstančiu žemės arimo naudą ir vertinančiu jo grožį, tačiau gamtos sąlygos ir laiko trūkumas darbams atlikti verčia lanksčiau žiūrėti į dirvų paruošimą sėjai ir kai kada rinktis minimalų dirbimą.

Tad apie 450 ha žemės dirbantis S. Lomsargis plūgo vis dar neatsisako ir laukus aria, tiesa, ne visus. Pasak jo, arimas jam priimtinesnis, nes tai – visos žemdirbystės pagrindas, padėjęs žmonijai gauti stabilų derlių.

„Esu tradicinis žemdirbys, arimo šalininkas, nors ir pats ariu ne visą žemę, atsižvelgdamas į sąlygas, aplinkybes ir laiką, bet esu už arimą. Man svarbu, kad laukas gražiai atrodytų. Koks grožis akims ir malonumas širdžiai, pasėjus kviečius į rudenį apartą, išdirbtą dirvą“, – išdirbtos žemės grožį vertina ūkininkas. 

Jis sutinka, kad laukams arti ir žemei paruošti reikia daugiau laiko nei taikant bearimį dirbimą, tačiau dėl didesnių degalų sąnaudų ariant abejoja, nevienareikšmiškai vertina ir bearimės technologijos tausojamąjį aspektą.

„Skustuose laukuose reikia naudoti daugiau chemijos nei artuose. Tai kažin kur daugiau ekologijos ir mikrobiologijos“, – svarsto ūkininkas, bearimę technologiją naudojantis tik tokiais atvejais, jei nespėja rudenį laukų suarti.

Šukėje populiarūs kmynai

Didžiąją dalį dirbamos žemės ūkininkas S. Lomsargis apsėja žieminiais kviečiais ir rapsais. Dar prieš kelerius metus sėdavo daugiau vasarinių kultūrų, tačiau vyravusios sausros išgąsdino, tad nusprendė jų atsisakyti.

„Anksčiau per daug nesijaudinome dėl rudeninės sėjos, sakydavome, ko nepasėsime rudenį, pasėsime pavasarį, tačiau sausros privertė pakeisti šį požiūrį, kai vietoj įprastų 5–6 t/ha prikūlėme tik 2 t/ha“, – gamtinių sąlygų įtaką naudmenų struktūros pokyčiams pabrėžia ūkininkas.

Jau ne vienus metus augina S. Lomsargis ir kmynus, kurie, jo teigimu, Šukėje labai populiarūs, kaip kažkada linai. Kadangi tai dvimetė kultūra, sėja juos kartu su žirniais: kai doroja žirnių derlių, kmynai dar nebūna subrandinę sėklų, nes žydi tik antrais metais.

Paprastai kulia apie 1–1,5 t/ha kmynų, bet štai pernai jų derlius buvo gerokai kuklesnis – byrėjo tik 500 kg/ha. Tam įtakos turėjo sėjos metais 2019-ųjų pavasarį vyravusi sausra, dėl kurios augalai prastai sudygo. Šiemet dvimečiai kmynai derlių brandina 55 ha plote.

„Man ši kultūra patraukli minimalia priežiūra, palyginti su javų ar rapsų, be to, jiems tinka tie patys cheminiai produktai kaip ir žirniams. Žinoma, nemažą įtaką kmynų pasirinkimui turėjo ir jų supirkimo kaina, mat dar prieš kelerius metus už 1 kg mokėjo daugiau kaip po 2 eurus. Tiesa, dabar jų kaina nukritusi, nesiekia nė 1 Eur/kg ir pirkėjų nėra“, – sako ūkininkas.

O štai kviečių ir rapsų derlius praėjusį sezoną, pasak Stasio, buvo vidutinis. „Gyvename tokioje zonoje, kur rekordinių derlių nebūna. Vidurkis apie 5 t/ha kviečių, o rapsų apie 3 t/ha siekia. Kad būtų kokia nors įranga, kuria galėtum pareguliuoti saulę, drėgmę ir kitas sąlygas, tai ir derlius būtų kitoks. Be to, ir mūsų dirvožemis skurdesnis nei Suvalkijos ar Vidurio Lietuvos, vyrauja iki 40 balų našumo rūgštūs priesmėlio, priemolio dirvožemiai ir durpės, nors sėjame ir į 20 balų dirvą“, –  ūkininkavimo sąlygas pristato S. Lomsargis.

Dirvožemio rūgštumui mažinti po truputį laukus kalkina, šį pavasarį atliko dirvožemio tyrimus, planuoja tręšti kintama norma. Šiuo metu dalyvauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos kartu su mokslininkais vykdomame projekte, kurio tikslas išsiaiškinti, kokią įtaką mikrobiologiniai preparatai daro sunaudojamų mineralinių trąšų kiekiui. Kol kas nuolat mikrobiologinių preparatų S. Lomsargis savo laukuose nenaudoja, nors išbandyti šių produktų nevengia.

Įvairus technikos parkas

Žemei dirbti S. Lomsargis naudoja Kverneland plūgą ir skutiklius, o sėja su Väderstad sėjamąja. Pasėlius tręšia ir prižiūri su Amazone trąšų barstomąja ir purkštuvu. Savaeigių mašinų parke – Claas javų kombainas, Belarus, John Deere ir Valtra traktoriai.

Dalį technikos Šukės ūkininkas įsigijo naudotą, dalį – naują. Tarp pastarųjų – Valtra traktorius (beje, prieš tai dirbo naudotu šio gamintojo traktoriumi, įsigytu iš Škotijos), Amazone trąšų barstomoji ir purkštuvas, Väderstad sėjamoji.

Sėjamąją ūkininkas rinkosi be lokalaus trąšų įterpimo įrangos, nes, jo nuomone, sėja ir tręšimas bei brangios žemės ūkio technikos tausojimas – sunkiai suderinami dalykai: trąšos skatina metalo koroziją, todėl ir sėjamoji su trąšų įranga vos ne dešimt kartų greičiau surūdija, o tai neatperka greičiau ir ekonomiškiau atliekamų darbų.

Tausodamas vakarietiškus traktorius, tręšimui naudoja prieš 20 metų įsigytą Belarus traktorių. „Žinoma, komforto nėra, bet trąšoms barstyti tinka ir ne taip gaila, kad rūdija“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad trąšų neigiamas poveikis metalui akivaizdžiai matyti ir ant trąšų barstomosios – prieš 15 metų įsigytos mašinos ūkio darbuotojai nespėja lopyti.

Reikėtų augalininkystės ūkiui grūdų džiovyklos ir saugyklų, kad galėtų derlių ilgiau palaikyti, nes kol kas laikinai pila grūdus į angarą, kuriame žiemos laikotarpiu saugoma visa technika.

„Kažkada buvo labai sunku be grūdų ruošimo įrangos, nes Kretingoje buvo tik vienas elevatorius, į kurį suvažiuodavo viso pajūrio žemdirbiai. Eilėse po dvi paras tekdavo laukti. Dabar aplink Kretingą yra 6–7 elevatoriai, tai išvežti grūdus didelių problemų nėra. Jei daug lyja, grūdai šlapi, džiovykla ūkyje gerai arba turi už šią paslaugą mokėti“, – pastebi S. Lomsargis, neatmetantis minčių ateityje investuoti į grūdų džiovyklą ir bokštus.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ liepos numeryje

MŪ inf.