Vilnius. Ne plastikas kaltas, kad jo pilni vandenynai. Problema – netinkamai jį naudojantys ir plastiko atliekų nesutvarkantys žmonės, sako specialistai. Jeigu tik gyventojai skirtų keletą papildomų minučių ir daugiau dėmesio nesudėtingiems veiksmams, jie galėtų ne tik sutaupyti nemažai finansinių išteklių, bet ir palikti švaresnį pasaulį savo vaikams.

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) direktorės Zitos Varanavičienės teigimu, įsibėgėjus pavasariui šis klausimas tampa ypač aktualus šalies ūkininkams, plastiko pakuotėse laikantiems įvairius žemės ūkio veikloje naudojamus produktus.

„Mūsų skaičiavimu, priklausomai nuo pakuotės dydžio ir produkto kainos, vienoje netinkamai atliekų tvarkytojui priduotoje pakuotėje ūkininkas gali „palikti“ net iki 4 eurų“, – sako asociacijos direktorė.

Pinigai teka ant asfalto

Įvairias žemės ūkio veikloje susidarančias pakuočių atliekas surenkančios ir tvarkančios vienos didžiausių šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ pardavimų direktorė Kristina Kavaliauskienė sako, kad tai yra gana dažnai pastebima problema.

Neretai pasitaiko, kad ūkininkai pakuotes atliekų tvarkytojams priduoda su jose esančiais produktų likučiais, dažnu atveju skysčiais, ne visuomet užsuktas, jas paprasčiausiai sumetę į didmaišius. Produktų likučiai, kurie galėjo būti sėkmingai panaudoti ūkinėje veikloje, tokiu būdu tiesiog „teka“ ne į laukus, o į atliekų surinkimo sandėlius ar blogesniu atveju – ant asfalto.

„Surenkant pakuotes iš ūkininkų kasmet susiduriame su situacija, kai ne visiškai racionalus elgesys gali ir tuštinti paties ūkininko piniginę, ir netgi padaryti žalos gamtai. Žvelgiant iš tvaraus vartojimo pusės, ūkininkai turėtų būti patys suinteresuoti maksimaliai išnaudoti pakuotėse laikomus žemės ūkio veiklai skirtus produktus ir visiškai tuščias pakuočių atliekas priduoti atliekų tvarkytojui.

Tai padaryti nėra sudėtinga – tereikia besibaigiančios medžiagos pakuotę praskalauti, o produkto likučius panaudoti pagal paskirtį“, – atkreipia dėmesį K. Kavaliauskienė.

Ji pažymi, kad pakuočių tvarkymas, kai jose paliekamas tam tikras buvusio produkto likutis, kainuoja brangiau, be to, iškyla saugaus pakuočių transportavimo klausimas.

„Paprastai licencijuoti atliekų tvarkytojai geba užtikrinti saugų jų transportavimą į surinkimo vietas, nes turi tam pritaikytą įrangą ir transporto priemones. Tačiau ūkininkui, jei šis nuspręstų nesandarias ir turinčias cheminių medžiagų likučių pakuočių atliekas tvarkytojui pristatyti savarankiškai, tai padaryti, nesukeliant taršos aplinkai, gali būti išties sudėtinga. Saugant gamtą ir siekiant išvengti galimų baudų, ūkininkus raginame šių atliekų tvarkymą ir jų transportavimą patikėti specialistams“, – teigia K. Kavaliauskienė.

Lietuvoje atliekų surinkimas, vežimas ir (ar) apdorojimas, neturint teisės užsiimti tokia veikla, gali užtraukti administracinę atsakomybę ir nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų siekiančias baudas.

Pakuotės virsta vamzdžiais

Augalų apsaugos produktų – kaip ir kitų cheminių medžiagų – pakuotėms keliami labai aukšti saugos ir patvarumo reikalavimai. Jos turi būti pagamintos taip, kad turinys netyčia nepatektų į aplinką, taip pat negalėtų sugadinti pačios pakuotės ir sukelti reakcijų su ja. Pakuotė ir jos tvirtinimai turi būti sukonstruoti taip, kad ją pakartotinai atidarant turinys nepatektų į aplinką.

Tokia pakuotė negali būti panaši į maisto produktų, gyvūnų pašarų, kosmetikos produktų įpakavimus, kad neklaidintų vartotojų ir netrauktų vaikų dėmesio. Dažniausiai šių pakuočių gamybai naudojamas HDPE plastikas.

„Ne paslaptis, kad pakuotės perdirbimo galimybes galima nulemti dar jos kūrimo stadijoje. Geras pakuotės dizainas gali lemti jos naudojimo saugumą ir mažesnes plastiko sąnaudas gamybai. Rinkoje yra pavyzdžių, kai vien tinkami dizaino sprendimai leidžia sutaupyti net 25 proc. plastiko, naudojamo pakuočių gamybai.

Tad ne plastikas kaltas, kad jo pilni vandenynai. Plastikas nėra bloga medžiaga, jis turi daug privalumų ir plačias panaudojimo galimybes. Problema – netinkamai jį naudojantys ir plastiko atliekų nesutvarkantys vartotojai“, – teigia Z. Varanavičienė.

LAAA ūkininkams nuolat primena augalų apsaugos pakuočių skalavimo, džiovinimo ir rūšiavimo taisykles, su kuriomis taip pat galima susipažinti interneto svetainėje www.skalaukteisingai.lt.

Remiantis asociacijos atlikta ūkininkų apklausa, ūkiuose, priklausomai nuo jų dydžio, susikaupia nuo keliolikos iki kelių šimtų kilogramų pakuočių. Specialistai pažymi, kad tinkamai išskalautos ir išdžiovintos plastiko pakuotės gali tapti perdirbimui tinkama atlieka. Pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kaip tokios pakuotės sėkmingai tęsia savo gyvavimą žiedinės ekonomikos cikle ir tampa kitomis naudingomis medžiagomis.

Z. Varanavičienės teigimu, mūsų šaliai taip pat nereikėtų pro pirštus žiūrėti į papildomas galimybes „įdarbinti“ ilgaamžes, praktiškas medžiagas ir ne vien vadovaujantis ekonominiais sumetimais, bet ir tvarios veiklos siekiu.

 „Pavyzdžiui, Bulgarijoje perdirbama daugiau nei 90 proc. tokių augalų apsaugos produktų HDPE pakuočių, iš jų gaminant optinių kabelių plastikinius izoliacinius vamzdžius telekomunikacijų pramonei. Tos pakuotės, kurių negalima išvalyti, panaudojamos cemento gamykloje, jas sudeginant ir išgaunant šilumos energiją. Taigi, ar mes esame tokie turtingi, kad leidžiame sau švaistyti žaliavas?“, – retoriškai klausia Z. Varanavičienė.

Asociacijos vadovė pažymi, kad ne mažiau svarbus ir moralinis šio klausimo aspektas – tvarus ūkininkavimas Lietuvoje pamažu tampa ne vien tuščia fraze.

„Daugybė ūkininkų rūpinasi savo aplinka ir vaikų ateitimi, atsakingai rūšiuoja ir tvarko atliekas, stengiasi neišmesti likučių, bet sunaudoti produktus iki galo. Priduodami pakuotes licencijuotiems atliekų tvarkytojams jie užsitikrina ramybę, kad tokios pakuotės neatsiras pamiškėje ar apleistoje fermoje įrengtame nelegaliame sandėlyje“, – sako Z. Varanavičienė.

LAAA inf.