Berlynas. Nepaisant nepalankių oro sąlygų, išplėtus sojų plotus ES buvo nuimtas 2,7 mln. tonų derlius. Tačiau šio kiekio nepakanka, kad būtų galima visiškai apsirūpinti vietinėmis sojomis ir netektų jų importuoti.

Šiųmetis sojų derlius ES yra trečias pagal dydį, nors sąlygos pasėliams toli gražu nebuvo idealios. Didesnį derlių lėmė pasėlių ploto išplėtimas.

ES sojų auginimo plėtrą paskatino daugybė veiksnių, įskaitant aukštas importuojamų sojų kainas ir augančią vietoje gaminamų ne GMO sojų paklausą. Kalbant apie brangias mineralines trąšas, sojos, skirtingai nei, pavyzdžiui, rapsai, yra mažiau priklausomos nuo azoto trąšų.

Tačiau net ir labai geras 2023 metų derlius – 2,7 mln. t – tik lašas jūroje, palyginti su maždaug 16 mln. tonų sojų pupelių suvartojimu Bendrijoje. ES importuoja apie 85 proc. suvartojamų sojų, daugiausia – gyvūnų pašarams.

Taigi, Europos Sąjunga labai priklauso nuo sojų importo, kad patenkintų savo baltymų poreikius. Bendrijoje auginamos sojos užima tik 1,7 proc. visų pasėlių ploto. Tačiau susidomėjimas jų auginimu didėja: per 10 metų sojų plotas beveik patrigubėjo.

JAV žemės ūkio departamentas (USDA) apskaičiavo, kad pasaulinė sojų gamyba 2023 m. pasieks 400 mln. t.

Europos Komisijos duomenimis, ES bendra metinė augalinių baltymų paklausa yra 27 mln. tonų, iš kurių 93 proc. sunaudojama gyvūnų pašarams ir mažiau nei 1 proc. žmonių maistui.

Tad ES bando sumažinti Bendrijos priklausomybę nuo užsienio baltymų importo, kurio didžioji dalis atkeliauja iš Brazilijos, Argentinos, JAV ir Ukrainos.

Viena iš sėkmės istorijų yra „Dunojaus sojos“ – 2012 m. pradėta iniciatyva, kuri Dunojaus regione vienija 11 Europos šalių. Tikslas – padidinti vietinių sojų plotus. 2016 m. buvo įvestas sertifikavimo standartas „Europos sojos“.

Šiuo metu didžiausi iššūkiai sojų augimo plėtrai yra sausros ir karščio bangos. Orų pokyčiai rodo galimybę toliau didinti sojų auginimo plotus ir derlių Vidurio Europoje. Priešingai, nei Pietų Europoje, kur sojų auginimas tampa vis labiau priklausomas nuo drėkinimo.

Svarbiausia sojų pupelių gamintoja ES ir toliau išliks Italija, turinti stabilius auginimo plotus. Po jos rikiuojasi Prancūzija, Rumunija ir Austrija.

Šiais metais didžiausios sojų pupelių tiekėjos į ES yra Brazilija, Argentina, JAV, Kanada ir Ukraina. Daugiausiai sojų šį sezoną importavo Ispanija, Nyderlandai, Vokietija ir Italija. Šios šalys taip pat yra pagrindinės perdirbėjos, o pačios augina mažai sojų (išskyrus Italiją).

Pašarų paklausa skatina ES sojų rinką. Tačiau dauguma ES valstybių narių praneša, kad kasmet mažėja gyvulių skaičius, dėl to krinta ir sojų pupelių bei išspaudų importas. EK duomenimis, gyvulininkystės ūkių skaičius Europoje per 10 metų susitraukė 40 proc.

Be to, gyvulininkystę ES pastaruoju metu kamuoja įvairios problemos, įskaitant kiaulininkystės krizę dėl sparčiai augusių sąnaudų ir mažėjusių kainų, taip pat dramatiškus paukščių gripo protrūkius.

Kadangi gyvulių skaičius Europoje mažėja, o klimato kaita daro įtaką sojų auginimo geografijai, tai gali atsiverti naujų galimybių sojų plotams ir produkcijos perdirbimui, pažymima portalo agrarheurte.com straipsnyje.