Raseiniai. Pieno gamintojai metus baigė su senomis bėdomis. Didesnės pieno kainos niekas nežada, proveržis įmanomas tik atlikus daug veiksmų tiek valstybei, tiek patiems ūkininkams.  

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis paskutiniajame tarybos posėdyje konstatavo – pieno sektoriaus reikalai per metus nepagerėjo. Pieno supirkimo kaina lieka mažiausia visoje ES; pašarai brango, sausra mažino derlių; atlyginimus reikėjo didinti; kasmet per mėnesį nelieka 5 tūkst. karvių. Negana to, pasak J. Vilionio, ūkininkai parodyti kaip didžiausi aplinkos teršėjai ir formuojama nuomonė, kad „Lietuvai esame nereikalingi“.

„Girdime tik neleisti, uždrausti, nubausti, o pagalbos – jokios“, - kalbėjo LPGA prezidentas Tarybos posėdyje, į kurį atvažiavo ne tik aktyviausi asociacijos nariai, valstybinių įstaigų atstovai, bet ir reti svečiai – perdirbimo įmonių vadovai Gintaras Bertašius (AB „Vilkyškių pieninė“) ir Henrikas Karpavičius (UAB „Marijampolės konservai“).

J. Vilionis atkreipė dėmesį ir į silpną veislininkystę, ūkininkai dar neskiria tam reikiamo dėmesio, todėl ir primilžiai Europos kontekste yra vieni mažesnių.

„Kur einame, koks pieno sektoriaus potencialas? - klausė LPGA prezidentas. - Veislininkystės nėra, 140 tūkst. veršelių išvežame. Jeigu būtų tinkama valstybės ir Žemės ūkio ministerijos strategija, juos parduotume užaugintus ir sugrįžtų apie 100 mln. Eur valstybei ir ūkininkams. Bet niekas neskaičiuoja.“

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis paskutiniajame Tarybos posėdyje konstatavo – pieno sektoriaus reikalai per metus nepagerėjo

Kalbėdamas apie amžiną galvos skausmą keliančias pieno supirkimo kainas, jis teigė suprantantis, daug kas priklauso ne tik nuo perdirbėjų, bet ir nuo prekybininkų – šie nesiskaito ir su perdirbėjais. „Prekybos centre 2,5 proc. riebumo pienas kainuoja apie eurą. Mes priduodame 4,5 proc. riebumo pieną ir kokią kainą gauname? Kodėl prekybininkų dalis tokia didelė? Be valdžios įsikišimo nieko nebus“, - nukirto J. Vilionis.

Jis dar kartą ragino ūkininkus būti vieningus, taip pat ir ginant savo įvaizdį: „Negalime leisti menkinti mūsų įvaizdžio, supriešinti su miestu – miesto gyventojai turi suprasti, kas juos maitina.“

Reikia sudaryti sąlygas augti smulkiems pieno ūkiams

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas ir ūkininkas Tomas Raudonius teigė, kad valstybė turi kelti tikslus, kokį žemės ūkį – pienininkystės, mėsos, grūdų sektorių – nori turėti. Tačiau to nėra.

„Mūsų ateitis formuojama pagal individualių ES projektų praeinamumą, o tai neretai priklauso nuo kiekvienam šaukimui suteikiamų prioritetų ir skirstytojų oratorinių sugebėjimų. Ar taip nebus ir ateinantį BŽŪP laikotarpį? Dar turime laiko užbėgti tam už akių ir kelti valstybinius tikslus, kokį kaimą norime matyti ir kurti pridėtinę vertę, kad keltume ekonomiką“, – kalbėjo T. Raudonius.

Dėl didėjančio vartotojų poreikio pieno gamyba pasaulyje auga. Latvija išlaiko, o Estija didina pieno gamybos lygį. Lietuva, nors klimatinės sąlygos geresnės negu Estijoje, nuo 2014 m., pasak T. Raudoniaus, pieno gamybą nuosekliai mažina.

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas ir ūkininkas Tomas Raudonius kėlė klausimą, kokį žemės ūkį valstybė apskritai nori turėti

Gerų prognozių dėl pieno kainos jis negalėjo pateikti. EK pieno kainos vidurkį 2030 m. prognozuoja ne daugiau 39 ct/l – toks augimas padengs nebent infliaciją. Realaus kainos didėjimo po infliacijos augimo neprognozuojama.

Kad pieno gamyba nemažėtų, reikia sudaryti sąlygas augti ir gauti paramą smulkiems pieno ūkiams, kad jie būtų ekonomiškai gyvybingi. Pieno kaina ateityje realiai nesikeis, o kaštai (darbo užmokestis, energetika) augs, ES paramos forma keisis.

„Didžiausias pavojus, kad anksčiau iš ES ateidavo tam tikros tiesios gairės, kur turi eiti valstybė. Šiandien neturime strategijos, ką norime pasiekti žemės ūkyje. Tai kur mes nueisime, jeigu nežinome, kur eiti? Kas bus naujuoju paramos laikotarpiu? Kokie ūkiai 2030 m. galės uždirbti sau ir prisidėti prie Lietuvos ekonomikos? Pienas, grūdai ar mėsa? – kalbėjo T. Raudonius. - Išoriniai veiksniai spaudžia žemyn grūdų ir mėsos kainas, tad ateities kaimui didžiausią įtaką turės pieno sektorius. Kiek ten įdėsime pastangų, kiek išsaugosime ūkių, tokį kaimą ir turėsime.“

Apibendrindamas jis pareiškė esąs įsitikinęs, kad pieno sektorius perspektyvesnis negu kitos žemės ūkio šakos. Tačiau ūkiai privalo didinti pieno gamybą pačiu efektyviausiu būdu. Vis dar neišnaudotas potencialas – ūkių kooperacija. „Turės persitvarkyti ir perdirbimo sektorius, per artimiausius metus, manau, įvyks įmonių stambėjimas. Ir būtina turėti pieno strategiją, kuri nesikeistų kas penkerius metus“, - įžvalgas išsakė „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.

„Vilkyškių pieninės“ vadovas G. Bertašius taip pat akcentavo, kad pieno sektorius perspektyviausias ir ūkininkams, ir valstybei. „Valstybė turėtų ir privalėtų investuoti į šį sektorių, nes jis kuria didžiausią pridėtinę vertę ir BVP. Bet išsaugoti konkurencingumą ir išlikti šiame sektoriuje, globaliame pieno versle, gali tik efektyvi gamyba. Tad visi – perdirbėjai ir gamintojai – privalome žiūrėti efektyvumo.“

„Vilkyškių pieninės“ vadovas G. Bertašius ragina efektyvinti pieno gamybą

Kad pienininkystė yra svarbiausia žemės ūkio šaka, duodanti didžiausią naudą vartotojams ir valstybei, tiesa, ne gamintojui, teigė ir europarlamentaras Bronis Ropė. Ūkininkams labiau pakelti nuotaiką turėjo jo pažadas spausti naująjį žemės ūkio eurokomisarą Janušą Vojciechovskį(Janusz Wojciechowski) vykdyti įsipareigojimą per savo kadenciją suvienodinti tiesioginių išmokų vidurkius. 2020 m. bus reikalaujama užtikrinti minimalų 196 eurų tiesioginių išmokų dydį už hektarą.

MŪ inf.