Pigiau turimą techniką prižiūrėti nei pirkti naują
2019-05-31

Prienai. Augalininkystės ūkio savininkasAlgis Andriukevičius nesivaiko madų ir į žemės ūkio techniką investuoja labai gerai įvertinęs kokybės, kainos, atliekamų darbų ir priežiūros santykį, o pirmenybę teikia techniškai paprastesnėms mašinoms, kurias gali remontuoti ir prižiūrėti ūkio darbuotojai.

Mandrumų man nereikia, svarbu, kad darbas būtų padarytas ir pačiam dar liktų šiek tiek pinigų. Gali prisiimti paskolų ir prisipirkti daug technikos, bet reikia už ją pinigus sumokėti“, – sako Bačkininkų k. su dukra Dovile ūkininkaujantis A. Andriukevičius. Ūkiui modernizuoti bei žemės ūkio technikai pirkti ES parama jis naudojosi tik kartą – prieš dešimtmetį įsigijo suomišką Sampo javų kombainą. Daugiau, sako, nei pats, nei dukra paramomis ne tik nesinaudoję, bet ir nesidomėję.  

Jam svarbiausias žemės ūkio technikos pasirinkimo kriterijus – patikimumas, paprastumas ir kuo mažiau elektronikos, nes mašinas patys stengiasi remontuoti ir prižiūrėti. Štai Sampo javų kombainą įsigijo, nes, A. Andriukevičiaus žodžiais, tai paprasta ir lengvai prižiūrima mašina, kurios ir kaina konkurencinga.

Vaderstad 12 05

„Lyginant su kitų gamintojų panašaus galingumo ir našumo mašinomis, šis kombainas trečdaliu pigesnis. Be to, jame viskas labai protingai padaryta – jei reikia kokią detalę pakeisti, nereikia viso kombaino išardyti“, – pastebi Prienų r. ūkininkas. Jis neabejoja, kad tuo pačiu kombainu dar mažiausiai dešimtmetį derlių doros, nes juo dirbantis darbuotojas labai gerai jį prižiūri.

Nesikrato jis ir naudotos vakarietiškos, taip pat rusiškos technikos. Ūkininkas skaičiuoja, kad pastarosios remontas ir eksploatacija gerokai pigesnė nei vakarietiškų mašinų. „Pavyzdžiui, Kirov traktoriai, kurių ūkyje turime du ir dirbame jais sunkius žemės paruošimo darbus, beveik trečdaliu mažiau degalų naudoja nei vakarietiški traktoriai. Pigesnės ir jų atsarginės dalys, nors jais dirbant reikia daugiau kantrybės, prie jų ir pasikrapštyti ilgiau tenka, vis smulkių gedimų išlenda, bet visus juos darbuotojai patys sutvarko“, – sako ūkininkas, džiaugdamasis dviejų savo darbuotojų gebėjimais remontuoti techniką.

Paklaustas apie darbo sąlygas ir komfortą, jis patikina siūlęs Kirov traktorių sėdynes pakeisti komfortabilesnėmis, kondicionavimo sistemą įrengti, bet darbuotojai nesutikę, mat „nori su originalu dirbti“. Be to, ūkininko skaičiavimu, neilgai šiais traktoriais per metus ir tenka dirbti – pavasarį gal savaitę, rudenį – daugiausia tris savaites, ir stovi, padargų nuo jų net neatkabinėja.

„Džiaugiuosi, kad darbuotojai sutinka su jais dirbti. Tarėmės, ar perkame naują galingą traktorių ir neturime perspektyvų algoms didėti, ar dirbame su atnaujintais kirovais, stengiamės turimą techniką prižiūrėti ir gauname geresnį atlyginimą“, – pasakoja ūkininkas.

Atnaujintu Kirov traktoriumi atliekami žemės dirbimo darbai

Sėjos (beje, visada sėja pats) ir transportavimo darbai ūkyje atliekami dviem Valtra traktoriais. Vienas jų 170 AG įsigytas prieš 11, kitas 190 AG – prieš 10 metų, abu išdirbę po 6 tūkst. motovalandų. „Tai labai smagios mašinos, bet dėl brangesnės eksploatacijos jas taupome“, – šypsosi A. Andriukevičius.

Ūkio plėtros neplanuoja

Ūkininkauti A. Andriukevičius pradėjo 1994 m. nuo 17 ha, prieš tai ne vienus metus dirbo agronomu Ašmintos kolūkyje. Dabar bendrai su dukra Dovile, Aleksandro Stulginskio universitete baigusia agronomijos studijas, dirba 340 ha. Beje, kol ūkio vairą tvirtai savo rankose laiko Algis, Dovilė dirba ir valdišką darbą – ji Išlaužo seniūnijos žemės ūkio ir kaimo plėtros specialistė.

Trečdalį ūkio dirbamos žemės sudaro nuosava žemė, žemės nuomotojai taip pat ne vienus metus nesikeičia, mat naujų patys neieško ir su aplinkiniais ūkininkais nekonkuruoja. Ūkininkas teigia, kad apie ūkio plėtrą negalvoja, o net atvirkščiai – per pastaruosius 5 m. apie 50 ha ūkį sumažino, atsisakydamas kai kurių nuošalių laukų, kuriuose derlius būdavo prastas. Dėl to, sako, derlingumas nenukentėjo, o darbo sumažėjo, be to, kitus laukus gali geriau įdirbti ir laisvo laiko daugiau lieka.

„Kad galėtum normaliai ūkininkauti ir technikos įsigyti, manau, reikia turėti ne mažiau kaip 100 ha. Tad 250–300 ha – optimalus plotas dviem šeimoms. Mūsų ūkis nepavyzdinis, stebuklų nėra, bet ramiai gyventi su tokiu ūkiu galima“, – kalba A. Andriukevičius, kuklindamasis paminėti tai, kad pernai jo ūkis tapo konkurso „Metų ūkis“ pirmosios vietos laimėtoju Prienų rajone.

Šalia gyvenamojo namo erdvus kiemas, sandėlis, pagalbiniai pastatai ir laukai aplink – tokį ūkio modelį A. Andriukevičius ir įsivaizdavo

Ūkį sudaro apie 30 sklypų, tarp kurių mažiausias 4–5 ha, didžiausias – 70 ha laukas. Pastarasis driekiasi aplink dekoratyviniuose augaluose ir gėlėse skendinčią sodybą. „Tiesą sakant, pavyko sukurti ūkį pagal savo įsivaizdavimą, kai viskas vienoje vietoje: šalia gyvenamojo namo erdvus kiemas, sandėlis, pagalbinės patalpos ir laukai aplink“, – prisipažįsta augalininkystės ūkio šeimininkas, su ypatingu užsidegimu ir įkvėpimu kuriantis ir sodybos aplinką.

Trylika metų ūkininkavo ekologiškai

Augina A. Andriukevičius žieminius kviečius ir kvietrugius, pavasarį sėja pupų, šiemet joms skyrė apie 70 ha. „Stengiamės kuo daugiau iš rudens pasėti, nes žieminių augalų derliai didesni ir pavasarį lengviau, nes prasideda pasėlių priežiūros darbai ir jiems daugiau laiko gali skirti“, – paaiškina ūkininkas. Vis pabando sėti ir rapsų, bet norimų rezultatų kol kas nepavyksta pasiekti. Jo teigimu, trūksta įdirbio, mat 13 m. ūkininkavo ekologiškai ir rapsų neaugino, kaip dauguma kitų ūkininkų.

Ekologinio ūkininkavimo atsisakė prieš penkerius metus, nors, anot jo, sekėsi neblogai ir kainos buvo geresnės nei tradiciškai auginamų augalų. „Pagrindinė atsisakymo priežastis – patikros ir nesusikalbėjimai su sertifikavimo įstaigos darbuotojais. Viskas gerai, jei protingai jos daromos, bet pasitaikydavo ne vienas atvejis, kai atvažiuodavo ponios, bijančios iš automobilio išlipti, ir prirašydavo, kad daug piktžolių, laukas netinkamas sertifikuoti, tad už jį ir išmokų negausi. Bandai gintis, atvažiuoja komisijos ir nustato, kad viskas gerai. Atrodo, dirbi ne vienus metus, tad tokie nedraugiški išsišokimai būdavo labai nemalonūs“, – prisimena Prienų r. ūkininkas.

 Gėlynai aplink sodybą – A. Andriukevičiaus aistra, kuriuos jis pats noriai ir prižiūri

Pasak jo, nors ekologiškai ūkininkaujant daug iššūkių keldavo piktžolės, tiksliau, tam tikros jų bangos (pvz., vienais metais ramunės, kitais – usnės išplisdavo), tačiau ekologinis ūkininkavimas padėjo nenualinti dirvožemio, nes daugiau kaip 50 proc. naudmenų augino ankštinius augalus, laikėsi griežtos sėjomainos.

Senu įpratimu visus laukus aria iš rudens 18–20 cm gyliu. Jo teigimu, kai ūkis nėra didelis ir neaugina rapsų, be problemų spėja suarti visus laukus ir pasėti žiemkenčius. Kaip žaliąją trąšą planuoja sėti dobilų ir garstyčių, kad ir toliau išsaugotų gerą dirvožemio būklę. Ūkininkas tikina, kad trąšų naudoja mažiau nei rekomenduojama ir jau antrus metus pirmenybę teikia ne kompleksinėms, o vienanarėms trąšoms. Riboja ir cheminių medžiagų nuo ligų naudojimą, nes, jo įsitikinimu, jos labiausiai kenkia gamtai ir aplinkai, naikina ir dirvožemio bakterijų gyvybingumą.

„Ne vieno ūkio laukai degraduoja, o aš neturiu tokios problemos. Net duodant minimalią trąšų normą jie sureaguoja. Kai dirva prisisotinusi trąšų ir chemijos, gali jų pilti nepylęs. Mažiau nei 50 proc. rekomenduojamų normų naudoju ir pesticidų. Laikantis visų rekomendacijų, iš laukų neišvažiuotum. Tad pats įvertinu pasėlių būklę ir naudoju tik reikalui esant“, – pasakoja augalininkystės ūkio savininkas, pridurdamas, kad vienais metais pamėginęs laikytis visų rekomendacijų, didesnės naudos ir finansinio efekto negavęs.

Paprastai žiemkenčių kulia po 5–6 t/ha, pupų – 2–2,5 t/ha. Pernai dėl sausros derlius buvo šiek tiek mažesnis, bet ūkininkas sako, kad dėl to didelės tragedijos nedarantis – metai „buvo normalūs“, net skolas pavyko atiduoti. „Nesiekiu maksimalaus pelno ir derliaus, kad iš laukų su purkštuvais neišvažiuotum. Atlieku pagrindinius darbus ir laukiu gamtos malonės. Kiek yra, tiek man ir užtenka. Svarbu dirbi, uždirbi sau ir darbuotojų algoms, mokesčius susimoki ir viskas gerai“, – sako A. Andriuškevičius. Jis pripažįsta, kad pernai koją pakišo ne tiek sausra, kiek išankstinės sutartys, dėl kurių prarado apie 40 tūkst. eurų ir jau rugsėjį visi aruodai buvo tušti. Tad šiemet sutartis pasirašė tik daliai derliaus.

Šiųmečių gamtos sąlygų įtaką derliui sunku prognozuoti, bet ir dėl to ūkininkas nepanikuoja, juolab kad šiek tiek palijus ir situacija laukuose pagerėjo. „Šiemet trąšų ir chemijos paėmiau už 70 tūkst. eurų, tad modeliuoju situaciją, kad užaugtų bent tiek, kad skolą padengtų. Esant reikalui, atlyginimams mokėti vieniems metams gali ir paskolą pasiimti, kad darbuotojai neišsibėgiotų. Bet kai palijo, manau, viskas bus gerai“, – neabejoja ūkininkas, tačiau neslepia, kad kol kas nuo didesnių pirkimų susilaiko.

Džiovinimo ir sandėliavimo kompleksas – pagal suomišką modelį

Kasmet A. Andriukevičius prikulia apie 1 300 t grūdų, kuriems laikyti turi ne tik pastoges, kurias dažnai naudoja kaip kompensacines talpyklas, bet ir aruodus. Tačiau pats ūkininkas pastebi, kad daug geriau grūdus parduoti kuo greičiau, kad sandėliavimo išlaidos būtų mažesnės. Jei ruduo drėgnas, dažnai grūdai aruoduose atidrėksta, tad antrą kartą džiovinant neišvengiama nuostolių.

Prieš kelerius metus įsigijo mobilią Antti džiovyklą, kurią po viešnagės gamykloje ir Suomijos ūkiuose (organizavo bendrovė „Rovaltra“) nusprendė statyti po stogu arba, tiksliau, pastatyti pastatą su stogu, kuriame būtų džiovykla, o aplink ją esančią erdvę išnaudoti kaip grūdų sandėlį. Į aruodą aplink džiovyklą planuoja susipilti apie 400 t grūdų. Pasak jo, taip sumažės transportavimo išlaidos – išdžiovintus grūdus bus galima iš karto išleisti į sandėlį.

Džiovyklą patys susimontavo, savo jėgomis stato ir pastatą aplink ją. Planuoja visus darbus baigti iki šių metų javapjūtės. „Suomių džiovinimo ir sandėliavimo sprendimas mane sužavėjo. Apsisprendžiau ir savo ūkyje jį įgyvendinti, nors tai brangi investicija. O džiovykla tokio dydžio ūkyje būtina, nes visokių bus dar metų. Kai džiovyklą turi, esi stiprus ūkininkas“, – įsitikinęs Prienų r. ūkininkas A. Andriukevičius.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu dar didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas?
Orai