Kaunas. Balandį pieno supirkimo kainos Lietuvoje stabilizavosi, tačiau vis tiek išlieka labai mažos – maždaug trečdaliu žemesnės negu prieš metus. Taigi, pieno gamintojų iššūkiai dar nesibaigė, krizė tęsiasi.

Balandį pieno supirkimo kainos, kaip rodo Žemės ūkio duomenų centro informacija (ŽŪDC), nustojo mažėti. Vis dėlto Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius pastebi, kad žaliavinio pieno supirkimo kaina mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais kartu su Belgija išlieka mažiausia visoje ES.

ES vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 43 ct/kg, Lietuvoje natūralus pienas (4,37 proc. riebumo ir 3,49 proc. baltymingumo) buvo superkamas po 34 ct/kg–40 ct/kg.

Pokalbyje su portalu manoukis.lt E. Bičius didelio optimizmo nerodė – kol kas prielaidų aukštesnėms kainoms nematyti, šalies pieno ūkius kainų kritimas paveikia stipriau negu kitas ES šalis, kooperacija vis dar išlieka viena silpniausių pieno sektoriaus grandžių, o valstybės ir ES parama, kalbant ne tik apie finansinę pagalbą, bet ir apie ūkininkų interesų gynimą, institucinį palaikymą, tarpininkavimą santykiuose su perdirbėjais ir ypač prekybininkais, yra nepakankama.

Kaip vertinate dabartinę pieno sektoriaus situaciją? Ar matote stabilizacijos ženklų?

Iš esmės pieno gamintojų problemos niekur nedingo ir kol kas situacijos pokyčio į gera nematyti, Lietuvoje pieno supirkimo kainų atsigavimo tendencijų nesigirdi. Vasarą, kai Lietuvoje padidėja pagaminamo pieno kiekis, jo supirkimo kaina ir šiaip dažniausiai krenta. Tad rinkos atsigavimo galima laukti geriausiu atveju rudenį, kai sumažės pieno gamyba.

Dar vienas blogas veiksnys, neigiamai veikiantis pieno kainas, tai visoje ES padidėjusi pieno gamyba – 2026 m. pradžioje, palyginti su 2025 m., ji augo 4,6 procento.

Kokią įtaką Lietuvos pieno gamintojams turi žaliavinio pieno importas iš kaimyninių šalių?

Manau, kad ta įtaka yra tikrai nemaža. Šiais metais matyti ryškiai padidėjęs žaliavinio pieno importas iš kaimyninių šalių – per pirmuosius 4 metų mėnesius iš Latvijos ir Estijos buvo įvežta 220 tūkst. t. žaliavinio pieno, kai 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu tik – 172 tūkst. tonų. Remiantis ŽŪDC skelbiamais duomenimis, paskutiniais mėnesiais importuojamo pieno kaina gerokai didesnė negu superkamo Lietuvoje ir, kaip rodo oficiali informacija, Latvijoje pienas superkamas didesne kaina nei Lietuvoje. Matydami tokią informaciją mūsų pieno gamintojai dar labiau piktinasi. Pridėkime dar ir tai, kad mūsų ūkininkų tiesioginės išmokos mažiausios.

Kaip vertinate pieno perdirbėjų ir prekybininkų elgesį šiuo kainų kritimo laikotarpiu? Kaip pakeisti ūkininkų dalį pieno kainos grandinėje?

Pieno supirkimo kaina krito nuo rudens, vasarį ir kovą pasiekė dugną, bet parduotuvėse pieno produktų kainose tai neatsispindėjo – neskaitant akcijų, jos laikosi tokios pačios, kaip ir 2025 m., kai pieno supirkimo kaina buvo 30 proc. aukštesnė. Toks neatitikimas tarp žaliavos ir galutinio produkto kainų kuria nesąžiningą situaciją gamintojų atžvilgiu. Todėl ir rengėme protestą Vilniuje, kad atkreiptume dėmesį į neteisingą kainos paskirstymą, taip pat ir į nesąžiningą elgesį su kooperatyvais, kurių pieno perdirbimo įmonės nenori supirkti.

Perdirbėjai aiškina, kad kooperatyvų pienas yra prastesnės kokybės, bet daugumoje atvejų jis atitinka reikalavimų ribas, o jeigu neatitinka, tai yra galimybė taikyti nuoskaitas. Šie kooperatyvai – tai galimybė patiems mažiausiems ūkiams tiekti pieną, nes pieno supirkimo punktus perdirbimo įmonės uždarinėja.

LPGA tarybos nariai kartu su kooperatyvų ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovais varstė politikų duris – lankėtės Seimo frakcijose. Koks buvo šių vizitų tikslas?

Norėjome pristatyti pieno sektoriaus situaciją ir paaiškinti mūsų problemas. Kaip sako mūsų Asociacijos prezidentas Jonas Vilionis, susikalbėti įmanoma tik tada, kai vieni girdi, kiti mato. Bet kažkokių konkrečių pažadų neišgirdome. Įvairių frakcijų politikams aiškinome priežastis, dėl kurių pieno sektorius atsidūręs labai sudėtingoje situacijoje, apie perdirbėjų ir prekybos centrų kainų taktiką, teiravomės dėl lengvatinių paskolų žemės ūkiui per ILTE, nes ypač sunku tiems, kurie modernizavo ūkius per kainų pakilimo piką ir dabar susiduria su problemomis, kai reikia mokėti kreditus; kalbėjome, kaip spręsti kooperatyvų problemas – kokios paramos jiems reikia, viena svarbiausių šiuo metu būtų – žymėto dyzelino skyrimas.

Pasigirsta svarstymų apie pieno produktų pirkimą į valstybės rezervą – kaip laikinas dalykas tai būtų gerai, ir valstybei apsimokėtų rezervą papildyti, kol kainos žemos. Vis dėlto, nors gal ir padėtų ūkininkams išgyventi iki rudens, ši priemonė būtų trumpalaikė.

Manau, kad dėl paramos pieno sektoriui reikia tartis su Europos Komisija, nes problemų turi visos šalys. Sekmadienį protestus rengė vokiečiai, kad būtų aktyvuota savanoriško gamybos mažinimo priemonė. Apie tai verta kalbėti, nes sumažėjus gamybai atsirastų spaudimas rinkai ir tuo pačiu būtų sąlygos pieno supirkimo kainai augti.

Ar pakoreguotas Pieno įstatymas padėtų užsitikrinti geresnes pieno gamintojų pozicijas?

Pagal šios dienos projektą, Pieno įstatyme ir toliau nėra prekybininkų, todėl tikėtis kažkokių geresnių ūkininkų pozicijų, jeigu būtų priimtas toks įstatymas, neturime pagrindo.

Akcentuojame, kad įstatymas turėtų galioti visoms grandims, tarp jų ir prekybininkams. Seimo Kaimo reikalų komitete sakė, kad jiems galioja Nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymas, tačiau kaip jis veikia, galime įsitikinti prekybos centruose, stebėdami aukštas pieno produktų kainas, nors žaliavinis pienas superkamas labai pigiai. Jeigu dėl pigaus žaliavinio pieno būtų atpigę ir produktai parduotuvių lentynose, galbūt būtų padidėjęs vartojimas, didėtų perdirbėjų apyvarta, gal ir pieno paklausa, o tuo pačiu – ir supirkimo kainos padidėtų, ir kooperatyvų pienas būtų superkamas.

Jeigu tam tikrus niuansus Pieno įstatymas ir pagerintų, tai vis tiek liekanti 38–39 proc. prekybininkų dalis (tiek yra paskaičiuota ŽŪDC) pieno kainos grandinėje problemų neišspręs. Todėl mes ir prašome, kad pieno kaina būtų reguliuojama, taip kaip reguliuojamos, dujų, elektros kainos, kaip ES sureguliavo mobiliojo ryšio atsiskaitymus.

Jei situacija nesikeis, kaip, jūsų vertinimu, Lietuvos pieno sektorius atrodys po penkerių metų?

Jau daug metų Lietuvoje išlieka panaši tendencija – užsidaro mažesni pieno ūkiai, o didesni dar labiau didėja. Esant palankioms pieno supirkimo kainoms, ūkių ir karvių mažėjimas sulėtėja, o ištikus, kaip dabar, krizei, ūkių ir karvių skaičius krenta. Tikėtina, didieji išliks, o gyvybingo kaimo, kurį užtikrina mažieji ūkiai, ateitis yra miglota.

***

2026 m. gegužės 1 d., palyginti su 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvoje liko 1 671 pieno ūkiu mažiau, karvių – 2 300 mažiau. Iš sektoriaus daugiausia traukėsi mažieji, iki 20 karvių laikę, ūkiai.