Basf 2024 04 09 A1 Basf 2024 04 09 m1
Rinka
Pieno gamintojai šaukia SOS, perdirbėjai žiūri į valstybę

Akademija (Kauno r.). Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdyje tvyrojo didžiulės nevilties nuotaikos – žemyn nuo rudens besiritančios pieno supirkimo kainos vėl kelia pieno sektoriaus išlikimo klausimą.

Į išplėstinį posėdį atvyko kaip niekada daug: ūkininkai, bendrovių vadovai, politikai, didžiųjų pieno perdirbimo įmonių vadovai ir atstovai, Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) atstovavęs viceministras Paulius Astrauskas.

Pasak LPGA prezidento Jono Vilionio, susirinko visi, kuriems rūpi pieno sektoriaus likimas.

Bioversija m7 2024 03 29

Negana mažėjančių pieno kainų, gyvenimą sunkina ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (SAZ) reikalavimai, biurokratinės projektų įgyvendinimo kliūtys, mėšlo tvarkymo reikalavimai ir visos kitos dėl įvairių reikalavimų besikaupiančios problemos.  

LPGA prezidentas Jonas Vilionis dar kartą bando ieškoti išeities iš susidariusios padėties, bet gerų poslinkių nematyti

Diskusijų, nuoskaudų ir minčių lavina truko ilgiau kaip 5 valandas. Tačiau visi išsiskirstė taip ir neradę vilties, kad kažkas greitu metu pasikeis ir pieno kainos pakils. Dar blogiau – vos iš posėdžio išvažiavus perdirbėjams, kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė sulaukė skambučio, kad pieno kilogramo kaina jiems nuo rytdienos mažinama 10 centų!

„Jonai, ką darome?“ – nevilties kupinu balsu kone šaukė kooperatyvo vadovė, tačiau J. Vilionis neturėjo ką atsakyti.

Ragino perdirbėjus dalytis pelnu

Nevilties apimtas jaunas ūkininkas Eimantas Eigirdas, VDU Žemės ūkio akademijos magistras, išsakė tiek karčių žodžių, kad jo patirtos nuoskaudos galėtų atgrasyti bet kokį entuziazmą ūkininkauti. Dėl neadekvačių įkainių, reikalavimų jis negali įvykdyti projektų.

„Nėra stabilumo ir aiškumo. Žinome tik tai, kokias baudas gausime. Būčiau trečios kartos ūkininkas, bet teks užsidaryti“, – konstatavo E. Eigirdas. Jo ūkio pradžia – 18 karvių ir 21 ha žemės.

Ūkininko Eimanto Eigirdo nuoskaudų visi klausė tylomis

Praėjusių metų pradžioje kilusi pieno kaina nuo rugsėjo nuolat mažėja. „Jei tokios tendencijos išliks, bus visai blogai. Purvais nesinori drabstytis – perdirbėjai, kol galėjo, mokėjo ir padėtis buvo gera. Dabar turime kartu tartis, ką daryti“, – kalbėjo J. Vilionis, eilinį kartą nusistebėjęs, kad pienas parduotuvėse vis brangsta.

Perdirbėjai akcentavo sudėtingą situaciją rinkose. Tačiau žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas ir ūkininkas Tomas Raudonius teigė, kad ūkiams tai atsiliepė neproporcingai.

Posėdyje dalyvavęs AB „Lytagra“, valdančios „Lytagros“ žemės ūkio bendrovę, valdybos pirmininkas Adomas Balsys kreipėsi į perdirbėjus: „Reikia padėti žemdirbiams, jūs turite gelbėti pieno gamintojus. Jeigu nepasidalinsite su jais praėjusių metų pelnu žemoms kainoms kompensuoti, daug prarasite. Žinau, ką kalbu, bendrauju su žemdirbiais. Ūkiai užsidaro arba ruošiasi užsidaryti, atsisako technikos.“

45 stambūs ūkiai gamina 60 proc. lietuviško pieno. „Ar jūsų neištiks nelaimė? Jeigu pradės užsidarinėti po 1 000 ar 500 karvių laikantys ūkiai, o tai gali atsitikti ir dėl SAZ ar kitų reikalavimų, iš kur pieno gausite?“ – klausė verslininkų A. Balsys.  

Jis didele nelaime vadino ir tai, kad nuolat kalbame apie tolimą pieno sektoriaus ateitį, rašome baltąsias knygas, bet nekalbame apie dabartį – ką daryti šiandien, rytoj ir po savaitės ar mėnesio.

AB „Lytagra“ valdybos pirmininkas Adomas Balsys ragino perdirbėjus dalytis pelnu su ūkininkais

Nežinomybė slegia ir perdirbėjus

AB „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius teigė, kad jų tikslas yra uždirbti 3–5 procentus. Kai rinkose kainos krinta, įmonė irgi turi ką nors daryti.

„Kompensuojame pieno gamintojams, kiek galime, bet pagrindinis klausimas – ką daryti? Kaip dirbti šiuo periodu?“ – svarstė G. Bertašius. Grietinėlė ir sūris sudaro 80 proc. jų pajamų, bet grietinėlės kaina nuo rudens krito 52 proc., sūrio – 39, pieno – 19 procentų.

Pasak jo, Lietuvos valstybė šioje grandinėje, skirtingai nuo kitų Vakarų šalių, nedalyvauja. „Pastarąjį dešimtmetį  buvo ne vienas toks nuosmukis. Eidavome pas valdžią ir visi rasdavo tam tikrų sprendimų, finansinių įrankių, kaip tas duobes užlyginti. Valstybė turi imtis lyderystės, kad priverstų tiek perdirbėjus, tiek žemdirbius kaupti lėšas tokiems nuosmukiams, bet nepriverčia. O mes patys nesusitarsime“, – kalbėjo G. Bertašius, pridūręs, kad „į ministeriją greitai ir takelis užžels“.

AB „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius (dešinėje) įsitikinęs, kad lyderystės šiuo metu turi imtis valstybė. Šalia jo – Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis

„Pieno centro“ vadovas Egidijus Simonis teigė, kad praėjusiais metais pieno gamintojai iš perdirbėjų uždirbo rekordiškai pajamų – 685 mln. eurų. Tačiau tai nieko neguodžia, nes didesnę kainą už pieną ūkininkai gavo trumpai ir didžiąją dalį tų pinigų suvalgė infliacija.

Kainos krito ir Vakaruose. Prognozės rodo, kad pasaulyje pieno gamyba ir pieno produktų suvartojimas didės (35 ir 16 proc.), tačiau pieno ūkių mažės 12 procentų. „Atsiprašau, kad negaliu pasakyti, kas bus“, – sakė E. Simonis. Jis neatsakė ir į J. Vilionio klausimą, ar jau pasiektas kainų dugnas. Tik patvirtino, kad perdirbėjams trūksta pieno.

O kas bus, kai atsidarys perdirbimo gamykla Estijoje ir lietuviai neatsiveš pieno iš kaimynų, perdirbėjai atsakymo neturėjo. Bet iš jų nuotaikų ir lakoniškų atsakymų „nežinome, kas bus“ galima suprasti, kad visos gamyklos išgyventi šansų vargu ar turės.

Ministerijos pozicija pribloškė

Pieno gamintojai apstulbo dėl ŽŪM pozicijos, pasakytos per televiziją: esą pieno kaina – tik gamintojų ir perdirbėjų reikalas. Ūkininkas Naglis Narauskas pastebėjo, kad niekada anksčiau, nė prie vienos Vyriausybės nebuvo tokios valdžios atskirties.

„Valdžios institucijos nuošalyje. Neliko jokio dialogo, kuris vykdavo anksčiau, kad ir Pieno taryboje. Mes nešnekame. Viskas palikta rinkai, kuri sureguliuos taip, kaip dabar matome statistikos kreivėse – ūkių mažės, neišvengiamai daugiausia trauksis mažieji, baigsime prastai“, – išsakė nuomonę N. Narauskas.

Jo teigimu, blogai, kad nėra vieningos pieno sektoriaus strategijos, aiškios politikos, todėl ir nesusikalbėjimo vis daugiau. Dėl tokios padėties negalima tikėtis gerų rezultatų.

„Reikia idėjas versti sprendimais, bet iššūkių sektoriuje atsiranda vis daugiau. Ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl siauresnio mąstymo, didelio biurokratinio mechanizmo, dėl to, kad painiojame prioritetus. Ir tie klausimai nebus išspręsti, jeigu politikai nesiims lyderystės“, – kalbėjo N. Narauskas. 

Vienas aktyviausių šalies ūkininkų Arūnas Kudrevičius situaciją pavadino pieno genocidu, nors Lietuva turėjo visas sąlygas tapti rimta pieno rinkos žaidėja ir „baltosios naftos“ turėti gerokai daugiau.

„Biurokratinė našta tokia baisi, kad kyla negerų įtarimų, kam ji naudinga. Nesuvokiama, kad, pavyzdžiui, fermos statybos projektus dėl absurdiškų reikalavimų turime vykdyti kelis metus. Gal reikės su traktoriais po ministerijos langais važiuoti?“ – A. Kudrevičiaus balsas skambėjo ryžtingai.

Ūkininkai Naglis Narauskas ir Arūnas Kudrevičius išsakė daug karčių žodžių dėl situacijos pieno sektoriuje

Vieno didžiausių ir produktyviausių šalies pieno ūkių savininkė Dalia Kairaitienė klausė posėdyje dalyvavusio viceministro, ar dar verta karves melžti? Tačiau primilžį ji rimtai galvoja mažinti, kad sutaupytų pašarams ir brangiems priedams. „Prie tokių kainų žlugs ne tik maži ūkiai, bet ir tokie kaip mūsų“, – sakė D. Kairaitienė.

Pasigedo ūkininkų motyvacijos ir perdirbėjų empatijos

Žemės ūkio viceministras P. Astrauskas klausėsi žemdirbių nuleidęs galvą. Matydamas itin slogias nuotaikas, gamintojų demotyvaciją, jis pastebėjo, kad perdirbėjams trūksta empatijos.

„Šiandien svarbiausia turi būti tai, kas motyvuotų ūkininkus toliau dirbti ir investuoti į pieno ūkį“, – teigė P. Astrauskas. Jis įvardijo dvi priežastis, kodėl projektai stringa ir ūkininkai atsisako juos vykdyti. Pirmoji – neaiški ilgalaikė ekonominė situacija. Antroji – finansinių institucijų, bankų požiūris į pieno sektorių. Jie nenori šito sektoriaus finansuoti, nes robotai, gyvulininkystės įranga jų nedomina. Bankai užstatu nori žemės, kombaino, technikos – to, kas lengvai realizuojama.

Pasak viceministro, didelė problema tai, kad pieno gamintojai beveik nedalyvauja perdirbime ir neturi galimybių prisiliesti prie visos kainų grandinės, kaip yra Europoje.

P. Astrauskas pasiūlė, kad perdirbėjai pasidalytų akcijomis su žemdirbiais. „Gal tai sustabdytų pieno sektoriaus nykimą? Tai klausimas pamąstymui“, – sakė viceministras.

Fermų statybos įkainiai – neadekvatūs

Posėdyje taip pat išsakyta pretenzijų dėl per mažų, šių dienų kainų neatitinkančių tvartų statybos įkainių. T. Raudonius teigė, kad jie turi būti keičiami be jokių diskusijų ir nedelsiant, nes tai apynasris, dėl kurio neįsisavinama parama.

„Apie tai kalbame nuo 2020 m., bet niekas nesikeičia. Tai aukščiausio lygio neveiklumas“, – rėžė T. Raudonius.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis šiuo klausimu taip pat aštriai pasisakė ir net pagrasino, kad, situacijai nesikeičiant, Lietuvos ūkininkai gali pasekti lenkų pavyzdžiu – surengti protestus.

Viceministras P. Astrauskas tikino, kad įkainiai jau peržiūrimi.

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
Visos apklausos