Briuselis. Šių metų spalį baigs galioti cukrinių runkelių cukraus gamybos kvotos ir Europos cukraus pramonė atsidurs visiškai naujoje situacijoje. Kad šis iššūkis būtų sėkmingai įveiktas ir cukraus pramonė, pasinaudodama neribotomis cukraus gamybos eksportui ir maistui galimybėmis, dirbtų pelningai, daugiausia priklauso nuo to, kaip ES rems Europos runkelių perdirbėjus ir augintojus.

Prieš artėjantį cukrinių runkelių gamybos kvotų panaikinimą, iki kurio liko nepilnos dvi savaitės, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) savo iniciatyva pareiškė nuomonę dėl galimų pokyčių ES cukrinių runkelių cukraus pramonėje. Laisvosios prekybos sutartyse numatomas liberalizavimas reikalauja tam tikro atsargumo.

Runkelių cukraus gamybos kvotų panaikinimas suteiks ES cukraus pramonei galimybę neribotai eksportuoti cukrų. „Tai yra didžiulė galimybė Europos cukraus gamintojams, tačiau iš šio liberalizavimo siekiant maksimalios naudos, jiems būtina maksimali Europos Komisijos parama", - sako EESRK atstovas José Manuel Roche Ramo.

„Būtina, kad Komisija aktyviau remtų Europos cukraus pramonę, - tvirtina Roche Ramo. - Kalbant apie laisvosios prekybos sutartis, Komisija turi sutelkti dėmesį į šalių netto importuotojų cukraus rinkų atvėrimą ir panaikinti aukštus ES muitus eksportuojamiems produktams, turintiems didelį cukraus kiekį. Tuo pačiu turėtų būti griežtai paisoma produktų kilmės taisyklių, kad ES cukraus gamintojai garantuotai gautų naudos iš padidėjusio eksporto".

ES cukrinių runkelių pramonė svariai prisideda prie darbo vietų kūrimo ir ekonominės veiklos, ypač kaimo vietovėse. Todėl siūloma į bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) įtraukti rinkos priemones, kuriomis būtų remiama cukraus gamyba ES valstybėse narėse. Kartu gali būti reikalinga susietoji parama, kad būtų išvengta runkelių cukraus gamybos apimčių mažėjimo ar atsisakymo rizikos, o tiesioginė parama ūkininkams turėtų būti papildyta prieinamomis rizikos valdymo priemonėmis. Reikėtų geriau apibrėžti paramą privačiam saugojimui ir reklamuoti alternatyvias cukrinių runkelių realizavimo rinkas.

Cukraus gamyba yra ekologiškai tvari: cukriniai runkeliai visada auginami laikantis tikslios rotacijos su kitais žemės ūkio augalais. Tinkama sėjomaina padeda išsaugoti dirvožemio derlingumą ir sumažinti dirvožemyje esančių patogenų bei kenkėjų kiekį, taip sumažinant augalų apsaugos produktų naudojimą. Teigiamai reikia įvertinti ir faktą, kad cukrinių runkelių augintojų ūkiai paprastai yra šalia cukraus fabrikų - tai ne tik sumažina transporto išlaidas, bet ir labai naudinga CO₂ balansui.

Jau dabar ES rinka atvira rafinuoti skirtam cukranendrių cukrui iš ES laisvųjų prekybos sutarčių partnerių - Centrinės Amerikos, Kolumbijos, Peru, Ekvadoro ir Pietų Afrikos (šis kiekis siekia 420 tūkst. tonų). Žaliavinis ir baltasis cukrus iš Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių bei mažiausiai išvystytos ekonomikos šalių gali būti importuojamas be muitų ir be kvotų. Be to, metinis žaliavinio cukraus, skirto rafinavimui pagal sumažintų muitų (esančių CXL sąraše) kvotą, kiekis, kuris dabar viršija 700 tūkst. tonų, 2017/2018 m. padidintas iki 800 tūkst. tonų.

EESRK mano, kad derybose dėl naujų laisvosios prekybos susitarimų, ES patartina atsargiau vertinti prekybos liberalizavimą ir derantis laikyti cukrų „jautriu" produktu. EESRK ypač ragina Komisiją užginčyti trečiųjų šalių importuotojų savavališką prekybinės gynybos priemonių įvedimą ir būti tvirtesniems kovojant su prekybos iškraipymo politika (t.y., nacionaline gamybos parama), kurią taiko stambiausieji pasaulio cukraus gamintojai.

Nereikia pamiršti to, kad ES yra didžiausia pasaulyje runkelių cukraus gamintoja - metinė cukraus produkcija siekia apie 17,2 milijono tonų. Cukraus gamintojai kiekvienais metais superka apie 107 milijonus tonų cukrinių runkelių iš 137 tūkst. Europos augintojų. ES cukraus pramonė sukuria 28 tūkst. tiesioginių darbo vietų ir 150 tūkst. netiesioginių darbo vietų, todėl yra svarbus regioninio užimtumo ramstis.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos cukraus pramonė patyrė skaudų konsolidavimo etapą. Buvo uždaryta beveik pusė cukraus gamyklų, dėl to prarasta 4,5 mln. t gamybos pajėgumų, daugiau kaip 24 tūkst. darbo vietų ir 165 tūkst. ūkių tiekėjų.

MŪ inf.