Kaunas. Rauginti kopūstai, konservuoti burokėliai, morkų sultys – tokius produktus pirkėjams dažniausiai siūlo mūsų šalies daržovių augintojai greta savo užauginamos pagrindinės produkcijos. Perdirbimas suteikia galimybių išsaugoti didesnę derliaus dalį, išplėsti asortimentą ir daugiau uždirbti.

Tačiau vis tik pagrindinė daržininkystės ūkių produkcija yra neperdirbtos daržovės. Dar palyginti retame ūkyje ryžtamasi imtis perdirbimo. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktorė Zofija Cironkienė skaičiuoja, kad tarp asociacijos narių galima būtų priskaičiuoti lygiai 10 tokių augintojų, kurie savo ūkiuose turi ir produkcijos perdirbimą. „Šis skaičius stabilus jau keleri metai, bet gal dar pora subjektų atsiras, jei susidėlios investicijas“, – sako Z. Cironkienė.

Pagrindinis ir pats populiariausias daržovių perdirbimo būdas – rauginimas. Kopūstus raugia keturi, kitas daržoves – trys LDAA nariai. Patį plačiausią raugiamų daržovių asortimentą siūlo Kauno rajono ūkininkai Dalia ir Edvardas Abukauskai: jie raugia daugiau negu 20 pavadinimų daržoves, ne tik tradicinius kopūstus ir agurkus, bet ir morkas, moliūgus, paprikas, salierus, česnakus ir t. t.

Kelmės rajono bendrovė „Auga Luganta“ gamina ekologiškas daržovių sriubas, konservuotus burokėlius, Kėdainių r. ūkininkė Sandra Kuprevičiūtė spaudžia morkų ir įvairias kitokias sultis. Kėdainių rajone dirbanti bendrovė „Agrošiltnamiai“ perka paslaugą – iš pomidorų pertekliaus spaudžia sultis su įvairiais priedais (paprikomis, svogūnais ir pan.).

Kokie pagrindiniai motyvai būna augintojui ne tik auginti, bet ir perdirbti produkciją? Pasak Z. Cironkienės, pirmiausia dėl didesnių realizacijos galimybių. Ne visada pavyksta, ypač mažesniems ūkiams, visą produkciją sėkmingai parduoti, todėl paranku turėti atsarginį variantą – ją perdirbti. Taip ne tik produkcija išsaugoma, bet ir prekyvietėse ji tampa patrauklesnė vartotojui, didinamas ūkio produkcijos asortimentas, daugiau iš jos uždirbama. Stambūs ūkiai perdirbimo dažniausiai imasi dėl paprastos priežasties – didesnio pelno.

LDAA direktorė Zofija Cironkienė ragina ūkininkus užaugintus produktus perdirbti

Perdirbimo cechams įsirengti yra galimybių gauti paramą, ir ne per vieną kaimo plėtros programą – priklausomai nuo to, koks projekto dydis ar pobūdis. Z. Cironkienė pasidžiaugia, kad kiekvienais metais pavyksta pašalinti po vieną kitą kliūtį, kuri apribodavo galimybes teikti paraiškas. Tačiau paramos schemas įrengti prašoma palyginti vangiai.

„Smulkūs ūkiai retas kuris kreipiasi paramos perdirbimo cechui, nes jei statybos vykdomos pagal projektus, augintojams jos labai pabrangsta, jie turi gerokai permokėti už paslaugas. Be to, smulkieji ūkininkai linkę perdirbimo cechą kurti palaipsniui, etapais, atidžiai reaguodami į pradėtų gaminti produktų paklausą. Paprastai tokiais atvejais projekto įgyvendinimo metu vyksta daug koregavimų, kas yra labai ribojama, įspraudžiama į griežtus laiko rėmus, kai esi pateikęs paraišką NMA ir projektą darai su ES parama“, – paaiškina LDAA direktorė.

Matyt dėl šių priežasčių iš asociacijos narių dėl ES paramos perdirbimui kol kas kreipėsi tik stambesni ūkiai, o smulkūs augintojai gamybinius cechus linkę įsirengti ūkio lėšomis.

MŪ inf.