Plungė. Aubrakų veislės mėsiniai galvijai prigijo Lietuvoje, įgavo vertę ir dabar yra viena perspektyviausių veislių, labiausiai tinkama laikyti ekologiniuose ūkiuose. 

Taip teigė mėsinės galvijininkystės pradininkas Lietuvoje profesorius Česlovas Jukna, Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos (EMGAA) seminare „Aubrakų veislė Lietuvoje – praeitis ir ateitis“. Renginys vyko vienų stambiausių šalies ūkininkų Almos ir Vidmanto Jonikų ūkyje Šarnelės kaime (Plungės r.).

V. Jonika buvo pirmasis, kuris į Lietuvą įvežė aubrakų bandą iš jų tėvynės Prancūzijos – iki 2004 m. visi genetiniai šios veislės resursai buvo įvežami iš Vokietijos. Veislininkystei, galvijų genetikai jis visada skyrė labai didelį dėmesį. Dabar Jonikų ūkyje iš viso yra apie 1 200 galvijų, iš jų apie 450 – karvės žindenės: 160 – aubrakų, po 80 – šarolė ir limuzinų veislės, likusios – mišrūnės.

EMGAA seminare dalyvavo mėsinių galvijų augintojai iš visos Lietuvos

V. Jonika sako, kad aubrakų veislė jam vis dėlto lieka pati geriausia ir į limuzinus ar šarolė jos niekada nekeistų. „Kalbu apie savo ūkį, nes čia jiems tinkamiausia infrastruktūra, tinka ir nenašios Žemaitijos žemės. Ekologiškai ekstensyviai ūkininkaujant, aubrakas, mano požiūriu, pati tinkamiausia veislė“, - teigė 15 metų galvijus auginantis V. Jonika.

Aubrakų veislės mėsiniai galvijai yra viena perspektyviausių veislių, labiausiai tinkama laikyti ekologiniuose ūkiuose

EMGAA prezidentas Albertas Šiurna aubrakus augina jau 20 metų ir iš to duoną valgo. Pasak jo, surasti gerą santykį tarp pieningos žindenės, kad veršelis gerai augtų, turėtų gerą priesvorį, raumenų išsivystymą, ir mėsos kiekio, yra menas. „Kai pradėjau auginti aubrakus, pirmuosius penkerius metus apie juos labai daug žinojau. Bet dar po 10 metų nutariau geriau mažiau pasakoti – tai tiek plati tema, tiek visokių niuansų... Gyvulius labai sunku atrinkti net sau, todėl svetimam niekada to nedaryčiau“, - kalbėjo asociacijos prezidentas. Tačiau jis pasidžiaugė, kad asociacijos narių ūkiuose yra labai aukštos veislinės vertės galvijų, su gera mėsos išeiga. Vis dėlto aubrakų mėsos kokybė – ta sritis, kurioje dar reikia daug padirbėti.

EMGAA prezidentas Albertas Šiurna (pirmoje eilėje antras iš kairės) ir renginio šeimininkas Vidmantas Jonika (pirmoje eilėje trečias iš kairės) – labiausiai patyrę aubrakų augintojai šalyje

Profesorius Č. Jukna pastebėjo, kad vienas efektyviausių būdų gerinti mėsos savybes – buliukų atranka ir įvertinimas pagal palikuonis. Jeigu dabar visi ūkininkai imtųsi dirbti dėl mėsos savybių, teisingai atsirinktų bulius, dar reikėtų bent 4-5 gyvulių kartų, kad 20-30 proc. aubrakų mėsa jau būtų minkšta, nes galvijininkystėje viskas vyksta lėtai. Bet pataisyti visos populiacijos savybes reikėtų bent dviejų dešimtmečių. „Aišku, atskirose bandose pokyčiai gali būti greitesni. Judėjimas pirmyn įmanomas panaudojant šiuolaikines veislininkystės technologijas, pavyzdžiui, ilgojo raumens skenavimą, įvedant naujus koeficientus karvėms, prieaugliui ir panašiai“, - kalbėjo Č. Jukna.

Mėsinės galvijininkystės pradininkas Lietuvoje profesorius Česlovas Jukna (centre) ūkininkams rodė, kad į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį vertinant aubrakus

Siekiant didesnės skerdenos išeigos ir heterozės efekto, Prancūzijoje pastaruoju metu išpopuliarėjo aubrakų kryžminimas su šarolė. Č. Jukna perspėjo, kad tą reikia daryti atsargiai, nes jeigu buliai bus raumeninio tipo, masyvūs, gali kilti veršiavimosi problemų. Galima naudoti ir stambias karves kryžminimui, bet tai, jo manymu, neracionalu – kryžminimui paprastai atrenkamos menkesnės veislinės vertės karvės, kurios netinka veislei. „Siūlyčiau Lietuvoje pabandyti aubrakus kryžminti su kanadietiško ir amerikietiško kraujo turinčiais angusais, kurie 500 d. amžiaus sveria 620-630 kg. Jų veršiai atvedami ne tokie stambūs, ir jeigu aubrakės smulkesnės, galima gauti gerą mėsą ir svorio neprarasite dėl heterozės efekto. Apie selekciją verta pagalvoti“, - sakė profesorius.

Ekstensyviai auginami aubrakai yra gana atsparūs ligoms, ir juos gydyti tenka rečiau, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jie gauna ir mažiau antibiotikų. LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojas prof. Ramūnas Antanaitis sakė, kad iš tiesų jiems aubrakų veislės galvijus gydyti tenka rečiausiai. Tačiau, jo manymu, esmė yra ne galvijų veislė, o ūkininko požiūris: „Jeigu nusiperki intensyvią, lepią veislę, bet neturi tinkamų sąlygų jai laikyti, geros pašarų bazės, tai galvijas sirgs nepriklausomai nuo veislės. Todėl pirmiausia reikia įvertinti sąlygas turimas ir prie jų prisitaikyti“, - kalbėjo R. Antanaitis.

LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojas prof. Ramūnas Antanaitis įsitikinęs, kad galvijų sveikatingumas priklauso ne nuo veislės, o nuo ūkininko požiūrio

Seminare vykusioje diskusijoje EMGAA direktorius dr. Arūnas Rutkauskas Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos vadovui Arūnui Šileikai pamėtėjo mintį, ar nevertėtų pateikti gana griežtų rekomendacijų, pasitelkiant mokslininkus, jog tam tikrose derlingesnėse vietovėse auginti intensyvias veisles, nederlingose, regioniniuose parkuose – ekstensyvias? „Ar jūs linkę tik kontroliuoti, bet ne strateguoti?“ - paklausė diskusijos moderatorius. A. Šileika pripažino, kad tai svarstytina mintis ir jau yra Veislininkystės tarnybos siūlymas, kad Paramos veislininkystei taisyklėse tai atsispindėtų. „Vis dėlto manau, kad pirmiausia asociacija, kaip ta mama, turi savo narius nukreipti teisinga linkme, kur ir kokią veislę pasirinkti“, - išsakė nuomonę A. Šileika.

EMGAA direktorius dr. Arūnas Rutkauskas mano, kad vertėtų ūkininkams pateikti gana griežtas rekomendacijas, kokias veisles auginti tam tikrose vietovėse

Diskusijoje svarstyta, kiek procentų iš visų Lietuvoje auginamų aubrakų yra labai gerų gyvulių? Ar esame pažengę, ar vis dar velkamės Europos uodegoje? Č. Jukna įsitikinęs, kad Lietuvoje tokių aubrakų, kuriuos reikėtų išbraukti iš veislininkystės, yra ne daugiau kaip 20 proc. Pasitaiko smulkaus tipo gyvulių, su eksterjero trūkumais. Viename ūkyje atrado visai naują tipą - ilgakojų aubrakų. „Iš kur atsirado tos 5 ilgakojės karvės? Matyt, užvežtas toks buliukas, kuris gadins veislę. Vis dėlto labai prastų aubrakų nėra. Daugiau yra gerų bandų, kurios neatsilieka nuo geriausiųjų jų tėvynėje Prancūzijoje. Aubrakų įvežama nedaug, todėl blogų poslinkių, pavyzdžiui, lyginant su angusais, nėra“, - tvirtino profesorius. Labai nekokybiškų angusų, jo teigimu, atsirado pradėjus juos masiškai vežti į Lietuvą.

Vidmanto Jonikos ūkio veislinis aubrakų bulius

Visi atkreipė dėmesį, kad į Lietuvą pradedama įvežti ir egzotinių veislių gyvulių, kurie taip pat gauna paramą, skirtą veislinei medžiagai įsigyti. Pasak Č. Juknos, pats rėmimas turi tikslą gerinti genetinę medžiagą, todėl ir paramos lėšos turi būti skiriamos toms veislėms, kurios vykdo selekcines programas. „Atvežti keli egzotiniai galvijai yra ūkininko hobis ir zoologijos sodą jis gali formuoti už savo lėšas“, - kategorišką nuomonę išsakė profesorius.

MŪ inf.