„Kai išėjome iš kaimo ir tapome miestiška visuomene, senolių būrimai ir orų spėjimų ritualai tapo nebe tokie aktualūs, tačiau kiekviena šeima kuria savąsias Velykų tradicijas“, – sako etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Laimutė Anglickienė.

Lietuvoje Velykų ištakos, kaip ir visų žemdirbiškųjų visuomenių, yra susijusios su gamtos ir žmogaus atgimimu. Mūsų šalyje prie krikščioniško šventės supratimo jos labiau priartintos XVIII–XIX amžiuje.

„Velykomis prasidedantis naujas gamtos ciklas susijęs su žmonių gerove, o tai reiškia naujų žemės ūkio darbų pradžią ir iš jų vėliau rudenį seksiantį derlių. Bažnyčia senąsias pagoniškąsias šventes susiejo su savo kalendoriumi. Bėgant laikui ir krikščionybei vis labiau įsitvirtinant, palaipsniui prisitaikė ir visuomenė. Nors šv. Velykos yra viena didžiausių bažnyčios švenčių, Kristaus prisikėlimo diena, joje išliko ir senųjų pavasario sutikimo papročių atspindžių“, – šventės ištakas Lietuvoje apibūdina etnologė.

Ji taip pat išskiria XIX a. vyravusius gatvinius kaimus, kurių bendruomenė šventes švęsdavo kartu, o Velykos trukdavo net keturias dienas.

Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Laimutė Anglickienė (Jono Petronio nuotr.)

Tvarkai, atgailai ir maisto ruošai – po dieną

„Visa priešvelykinė savaitė buvo vadinama Didžiąją arba Šventąja ir visos jos dienos buvo svarbios. Ypač buvo akcentuojami ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis ir, žinoma, šventės kulminacija – Prisikėlimas sekmadienį.

Ketvirtadienį būdavo iš pagrindų tvarkomi visi namai, kad visi metai būtų švarūs.

Didysis Penktadienis yra Kristaus nukryžiavimo, mirties diena bei vienintelė metų diena, kai bažnyčioje neaukojamos Mišios. Penktadienis labiau skiriamas dvasiniam apsivalymui ir atgailai, būtinai laikomasi pasninko.

Šeštadienį jau būdavo ruošiamasi Šv. Velykoms, gaminami velykiniai patiekalai, marginami kiaušiniai ir atliekami svarbūs ritualai – seniau tą dieną namų ugniakuruose būdavo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi“, – pasakoja L. Anglickienė.

Supimosi tradicijos apeiginė prasmė

Na o Velykų dieną po šventinių Mišių ir apeiginių pusryčių buvo žaidžiami žaidimai, dažniausiai su margučiais.

„Kaime taip pat būdavo tradicija pasisupti. Supimasis, visų pirma, turėjo ir apeiginę prasmę, buvo sakoma, jog kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni linai augs.

Supdavosi ne tik vaikai, bet ir jaunimas, ypač netekėjusios merginos, kurios tikėdavosi pasisupusios per ateinančius metus ištekėti. Kai kurie žmonės, turintys sodybas, šią tradiciją yra išlaikę iki šiol“, – sako etnologė.

Tuo metu tarpukariu, žmonėms dažniau keliantis į miestus, Velykos pradėtos švęsti mažesniame šeimos rate, tačiau bendruomeniškumą siekta išlaikyti organizuojant įvairius žaidimus – kiaušinių ridenimo ar stiprumo varžybas, kurios vykdavo miestų aikštėse ar kitose viešose erdvėse.

Velykos sovietmečiu: sekmadienis yra sekmadienis

Kalbėdama apie sovietmetį, L. Anglickienė atkreipia dėmesį, jog nepaisant to, kad visos religinės šventės oficialiai buvo uždraustos, paminėti Velykas buvo daug paprasčiau.

„Jei Kūčios ar Kalėdos išpuldavo vidury savaitės, darbdaviai stengdavosi darbuotojus kuo ilgiau užlaikyti darbe, kad šie neturėtų laiko šventes švęsti.

O Velykų pirmoji diena visada sekmadienis, tai - nedarbo diena“, – tuometinio ideologinio režimo spragas įvardijo etnologė, tačiau, pasak jos, net ir tuo metu lietuviai sugebėjo išlaikyti šios šventės tęstinumą, jos tradicijų atkūrus nepriklausomą valstybę nereikėjo gaivinti.

Tradicijos kinta, bet šventės svarba išlieka

Remiantis apklausų duomenimis, Velykos lietuviams yra antra pagal populiarumą labiausiai patinkanti šventė.

„Velykų rytą aukojamos Prisikėlimo Mišios yra bene vienintelė diena metuose, kai į bažnyčią eina ir tie, kurie laiko save mažiau tikinčiais. Tai tradicija, kurią įdiegė seneliai, tėvai, sakydami, jog Šv. Velykų pusryčiai nebus tokie skanūs, jei nenueisi į Mišias ir jų metu kitam nepalinkėsi ramybės ir gerų metų.

Žinoma, po to eina svarbiausia šventės dalis – apeiginiai pusryčiai. Bene pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių – seniau apeiginis Velykų stalas simbolizavo 7 savaites trukusio pasninko, kurio metu žmonės nevalgė mėsos, o kartais ir pieno produktų, užbaigimą. Beje, virti kiaušiniai seniau taip pat retai valgyti, tik kartą per metus per tas pačias Velykas jų galima suvalgyti bent po kelis.

Žinoma, šalia būdavo įprasta patiekti ir mėsos patiekalų. Tradiciniais laikyti kepta kiaulės galva ar paršiukas, kumpis, virta karka“, – vardija L. Anglickienė.

Šventinį stalą keičia nauji mitybos įpročiai

Ant šiuolaikinio šventinio Velykų stalo patiekiamus valgius keičia ir dabartiniai mūsų mitybos įpročiai. „Ant jo dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalų, kurie ruošiami pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. Taip pat valgome daugiau saldumynų.

Net ir įprastus kiaušinius dažniau keičiame šokoladiniais ir juos dovanojame vaikams – tai tradicija, atėjusi iš vakarų ir jau per porą dešimtmečių prigijusi ir Lietuvoje“, – apie dar iš pagonybės laikų atėjusią tradiciją šeimai kartu susėsti prie bendro apeiginių vaišių stalo kalba etnologė.

Kai kuriose šeimose išlikusi ir kiaušinio dalijimosi tradicija, panaši į kalėdaičio dalijimą per Kūčias, kai kiaušinis padalinamas į tiek dalių, kiek yra prie stalo susėdusių žmonių. Šis ritualas simbolizuoja šeimos vienybę, tikintis, kad visi šeimos nariai liktų sveiki ir kitąmet taip sulauktų Velykų.

L. Anglickienė taip pat priduria, jog kiaušinių marginimas visiems šeimos nariams kartu būtent ir atspindi bendruomeniškumo kūrimą. „Šiuo metu išgyvename tikrą kiaušinių marginimo renesansą.

Prieš kiekvienas Velykas žiniasklaidoje rasime informacijos apie naujus margučių dažymo būdus ar technikas. Nepaisant to, kad parduotuvėse galime įsigyti jau išpuoštų kiaušinių, Lietuvoje žmonės vis dar vertina savo rankų darbą, o margučių puošyba, kuomet tuo užsiima visa šeima, ją dar labiau suartina“, – teigia docentė.

Šiemet Velykos yra vienos iš ankstyvesnių, o meteorologinių prognozių žadami šilti orai tik dar labiau skatina laukti šios šventės.

„Žmonės išsiilgę atbundančios gamtos. Nors mums nebėra aktualu užsiimti būrimais ar orų spėjimais, kokia bus ateinanti vasara, ar koks derlius užderės, kiekviena šeima yra išlaikiusi ir kitoms kartoms perduoda savo Velykų tradicijas. Jaunimo gretose matau, jog yra nemažai žmonių, kurie ne tik prisimena senolių tradicijas, bet ir jose dalyvauja”, – sako L. Anglickienė.