Basf A1 2024 07 01 Basf m1 2024 07 01
Pauzė
Šiaudų sodais susidomėjo dar vaikystėje
Seime eksponuojamos Laimos Saviščevienės parodos „Ant paukščio sparno sukasi šiaudinis sodas“ fragmentas. Guodos Burokienės nuotr.

Kaunas. Šiaudų sodų rišėjai Saulius Tumelis iš Suvalkijos ir sertifikuota amatų meistrė, meno kūrėja Laima Saviščevienė iš Dzūkijos atskleidžia, kad šiaudų sodai išlaiko ilgas keliones, tvirtina santuokas ir kuriami tik su meile.

Praėjusių metų gruodį šiaudų sodai įtraukti į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tai – didelio susikaupimo, kantrybės ir patirties reikalaujantis menas. Kai kurie mokslininkai mano, kad šiaudų sodai atspindi svarbiausius senosios Lietuvos kultūros motyvus, randamus verpstėse, audimų raštuose ir pan., kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe.

Bioversija 2024 07 09 m7

Į širdį nuo vaikystės

Abu kalbinti pašnekovai šiaudų sodais susidomėjo vaikystėje. Netoli Lenkijos sienos, Salaperaugio kaime (Kalvarijos sav.), gyvenantis Saulius Tumelis vaikystėje matė, kai močiutė vėrė sodus.

„Man labai patiko, ką močiutė darė, bet tuomet nieko neklausiau, niekas nemokė. Paskui viskas praėjo, užsimiršo, rūpėjo mokslai, buvo kitų rūpesčių. Tik 1990 m. pirmoje ateitininkų stovykloje Gegužinės miestelyje (Jonavos r.), kur buvo pakviesta tautodailininkė iš Vilniaus, išmokau sodų rišimo technikos. Susidomėjęs buvau seniai, tad reikėjo tik gerų pradmenų. Viskas atgijo, ką darė močiutė“, – prisiminimais dalijosi S. Tumelis.

Nors jis neturi oficialiai pripažinto statuso ir kalbėdamas visada kuklinasi, jo sodai puošia ne vienus namus. 2015 m. jis dalyvavo pirmoje respublikinėje šiaudinių sodų parodoje, surengtoje Nacionaliniame muziejuje.

Saulius Tumelis vaikystėje matė, kai močiutė vėrė sodus

O štai prieš trejus metus pas jį atvyko būsimų jaunavedžių pora, nes norėjo sodo savo vestuvėms.

„Pagal senąsias tradicijas, vestuvinį sodą turi pradėti verti abu jaunavedžiai. Ši pora atvažiavusi tą ir padarė. Davė pradžią, o paskui visa kita jau aš padariau.

Beje, yra toks įdomus dalykas su vestuviniais sodais. Tokių retai pasitaiko, bet man teko matyti, kai imamas dvigubas šiaudas. Taip eina du šiaudeliai tarsi dviejų žmonių bendrystė“, – sodų rišimo niuansus atskleidė S. Tumelis.

Anot jo, rišti sodus galima iš bet kokių šiaudų, kurių viduriukas tuščias. Viskas priklauso nuo paties menininko ar meistro. Galima daryti ne tik iš javų, bet ir iš smilgų, švendrių ir kt.

Sauliaus Tumelio šiaudų sodai puošia ne vienos šeimos namus

Vis dėlto daugiausia naudojami rugių šiaudai – ir ne be priežasties. Tai tvirčiausia medžiaga. S. Tumelis jau trejus metus sėjo 3–4 a rugių būtent šiaudų sodams. Veislę rinkosi senąją, kurios pats šiaudas užauga iki 2 metrų.

„Kasmet pasisėju, tada pasilieku dalį sėklai. Be abejo, tinka kvietiniai ir kvietrugių šiaudai. Avižų ir miežių labai trapūs. Taigi nupjaunu rugius, džiovinu, karpau ir rišu.

Prieš pjaunant reikia žiūrėti, kad rugiai jau būtų išplaukę ir šiaudai neminkšti. Pinant sodus daugiau nieko nereikia. Jei norisi daryti paukščiukus ar kitas detales, reikia šiaudą išmirkyti prieš dirbant“, – sako sodų rišėjas.

Jis paaiškina, kad tradiciniai sodai pradedami rišti nuo vadinamojo reketuko. „Suveri ant vieno siūlo 4 gabalėlius, juos sujungi, gauni keturkampį, paskui į viršų ir į apačią dar padarai po piramidę. Ir nuo čia prasideda sodai. Netradiciniai sodai (apvalūs, saulutės, žvaigždutės ir pan.) irgi veriami panašiu principu, tik kitaip konstruojami“, – paaiškino S. Tumelis.

Sodus riša jau 32 metus

Iš Merkinės kilusios ir dabar ten gyvenančios sertifikuotos amatų meistrės, meno kūrėjos Laimos Saviščevienės šiaudų sodai šiuo metu puošia Seimo rūmų salę, ten surengta jos autorinė paroda „Ant paukščio sparno sukasi šiaudinis sodas“.

Meistrė labai džiaugiasi už visą šiaudinių sodų rišėjų bendruomenę (Lietuvos sodų rišėjų asociacijoje „Dangaus sodai“ yra per 70 narių), kuri pasiekė, kad jų amatas būtų pagerbtas pasauliniu mastu. 

Laima turi daugiau pomėgių, bet šiaudas jai arčiausiai prie dūšios. Šiuo amatu užsiima 32-ejus metus.

„Pirmą nusirišau savo vestuvėms, jis iki dabar puošia mūsų namus, nė kiek nepairęs, tik patamsėjęs, tačiau atrodo ne prasčiau. Ir santuoka tvirta, vadinasi, turėjo įtakos“, – juokauja sodų rišėja.

Šiaudinius sodus rišo jos dėdienė. „Nesimokiau pas ją, bet atvažiuodavau ir matydavau, kad kabo tokie gražūs. Tais laikais nebuvo literatūros, tad vieną figūrą išardžiau ir perpratau techniką, be to, gerai mokėjau geometriją, tad toliau viskas buvo tik fantazijos ir noro reikalas“, – pasakojo L. Saviščevienė.

Viską išmoko, sugalvojo, atrado pati. Paklausta, ar turi nupintą mylimiausią sodą, Laima nesutrinka ir pabrėžia, kad sodų puošmenos paukščiai – jos mylimiausi. Užtai ir paroda pavadinta „Ant paukščio sparno...“

„Paukštukai reikalauja daug darbo, bet man labai patinka, kai jie skraido po sodą. Kitos meistrės jų nemėgsta, nes su jais reikia „pažaisti“, o man tai yra džiaugsmas“, – atvirauja meno kūrėja. Paukščius netgi galima laikyti meistrės firminiu ženklu.

Sodų puošmenos šiaudiniai paukščiai – Laimos Saviščevienės savitas braižas

Laima antrina Sauliui ir pabrėžia, kad labai svarbus dalykas – užsiauginti tinkamos medžiagos. Ir laiku ją paruošti. Rišėja įsitikinusi, kad iš bet kokių šiaudų nepavyks gražus sodas.

„Mes su vyru agronomai. Kai gimė sūnus Giedrius, labiau pradėjau rišti verbas. Dzūkiškoj pieskoj nelabai kas ir augo, bet vis tiek pasisėdavome truputį rugių. Verboms sunaudodavau rugių varpas, o šiaudus – sodams. Rugių šiaudai sodams tinkamiausi. Ir iš tradicijos sodai rišami iš rugių šiaudų“, – sako L. Saviščevienė.

Anot jos, nieko nėra sunkaus, kai žmogus labai nori. Reikia tik meilės darbui, kantrybės ir susikaupimo, nes medžiaga labai trapi. Menininkė nepiešia schemų ir kitaip nežymi būsimos figūros, ką sumąsto mintyse, toks ir užauga sodas.

Jų sukūrusi yra daugybę. Sudėtingiausias pagal nuvežimą buvo 3 dalių šiaudų sodas, kuris vežtas į Viečiūnų (Druskininkų sav.) laisvalaikio centrą. „Vežėme dideliu autobusu ir gabalais, nes jis netilpo į mašiną. Sodo juk nei paspausi, nei ką, jis vežtas ant pūkinės antklodės“, – juokiasi Laima.

Šį minėtą sodą ji rišo 3 mėnesius, ir tai nebuvo itin lengvas darbas. „Kankinausi, – sako moteris. – Greičiausiai dėl to, kad dariau vienokį, paskui sugalvojau, kad turi būti kitaip, tad, matyt, nusimušė mintys ir lipdėm iš atskirų detalių. Jaučiasi, kai kankiniesi prie kūrinio ir kai einasi gerai. Dieveniškių regioninio parko lankytojų centre taip pat kabo didžiulis, bet jį kažkaip labai greitai ir lengvai nupyniau ir suvėriau. Kauno vaikų darželiui didelį vėriau, tai irgi sėkmingai ir lengviau pavyko. Veriu be adatos, su lininiu siūlu. Yra specifika ir reikia būti geros nuotaikos. Surūgusi ir pikta nei nesisėdu“, – atvira sodų rišėja.

Beje, yra siuntusi savo kūrinį ir į Norvegiją, Vokietiją, Japoniją dėžėse. Jie nukeliavo sėkmingai. Kaip pati sako, transportuoti nėra baimių, kai gerai supakuoji. Jis guldosi ant tvirčiausios dvigubos kraštinės. Nors moteris jau moka juos paguldyti, bet vis tiek kartais be traumų jie nesuvažinėja. Ruošiantis parodai Seimo rūmuose namai buvo taip pat pilni didžiulių dėžių.

L. Saviščevienę dažnai kviečia į parodas. Dalyvauja ne tik autorinėse, bet ir bendrose parodose. Tradicinėje Varėnos kultūros centro organizuojamoje parodoje Auksalio kupkas“ , „Aukso vainikas“ Alytuje, kituose miestuose ir miesteliuose.

„Per daug neprisižadu. Kviečia daugiau, bet nuvežti sunku. Tai paskui parodos sukelia liūdesio, kai reikia išmesti arba taisyti. O taisyti sunkiau nei iš naujo daryti. Ažūras, lengvumas ir judesys – šiaudinių sodų paslaptis. Net nufotografuoti sodą nelengva, nes jis nuolat juda nuo oro srovės“, – niuansus atskleidžia L. Saviščevienė. Todėl kiekvienuose geruose namuose turėtų suktis šiaudinis sodas ir nešti namams laimę.

Ji pabrėžia, kad dzūkai šiaudiniais sodais puošė namus su mažais langučiais ruošiantis Kalėdų ir Velykų šventėms. Taip norėta suteikti šventiškumo ir saulės spalvos. Antraeilis šiaudinių sodų vaidmuo Dzūkijoje – vestuvių atributas ir gimus vaikeliui.

Laima nemažai šiaudinukų padaro ir Kalėdų eglutei papuošti. Tai jai yra tikras džiaugsmas. Viskas greičiausiai dėl to, kad ji yra glaudžiai susijusi su gamta, visą laiką gamtoje: ir gyvena, ir dirba. Meno kūrėja negaili savo žinių ir šiaudinių sodų rišimo paslapčių ir visus tuos metus moko jaunąją kartą tradicijų, amatų bei etnokultūros.

***

UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše, be šiaudinių sodų, šiuo metu yra dar trys Lietuvos teiktos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse, sutartinės.

Autorius: Inga Dubovijienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos