Kaunas. Miškininko profesija apima daug sričių ir kartais sudėtinga dėl visuomenės požiūrio, gamtos sąlygų, bet Mindaugas Jasionis ir Birutė Grybienė nesigaili pasirinkę miškininko kelią.

Rugsėjo trečiasis šeštadienis – Miškininko diena. Šiai dienai paminėti skirti renginiai vyksta jau šią savaitę. Ši profesija reikalauja daug žinių, kur reikia derinti miškų atkūrimą, gamtotvarką, priežiūrą ir visuomenės edukaciją.

• Miškininkystė yra nemonotoniškas darbas
• Turi būti kirtimų ir atsodinimo pusiausvyra
• Miško priežiūra pasikeitė

Mišką auginti – kaip vaikus prižiūrėti

Iš Kelmės rajono kilusi Birutė Grybienė darbuojasi Šiaulių rajone. Tik sukūrę šeimą Grybai atsikėlė gyventi į Kelmės r. Vainagių mišką. Šiais metais grįžo į gimtinę. Moterį pasirinkti miškininkės profesiją patraukė sutuoktinis Saulius, kuris tuomet jau studijavo. Birutė sako, kad jai patiko ir vyro darbas: baigęs studijas dirbo medelyne. Šeima augina keturis vaikus: dukras Gabrielę, Silviją, Liuciją ir sūnų Joną.

B. Grybienė baigė Aplinkos inžinerijos kolegiją Girionyse, vėliau – VDU Žemės ūkio akademijos miškininkystės studijų programą. Jau 24-erius metus sukasi miškininkystės srityje ir niekada nesigailėjo ją pasirinkusi.

„Darbas pakankamai įdomus, nemonotoniškas, kiekvieną dieną gali susiplanuoti darbus. Pastebi tai augalą, tai paukštį, kurį reikia identifikuoti. Yra daug veiksmo“, – sako Valstybinės miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė.

Tiesa, vaikystės svajonė buvo dirbti darželio auklėtoja ir ji juokiasi, kad pirmasis darbas medelyne buvo panašus į vaikų darželio auklėtojos, mat medelių priežiūra reikalauja daug kruopštaus rankų darbo. Beržus reikia sėti tik rankomis. Dažnai naudojamos šakutės. Tik pasėtuose pasėliuose ravimos piktžolės.

Per metus medelis atvirame grunte užauga apie 5 kartais ir iki 10 centimetrų. Lietuvoje šiuo metų yra 2 modernizuoti medelynai, kurie augina medelius šiltnamiuose. Juose medeliai paauga per metus dvigubai nei atvirame grunte.

Įvairiapusis darbas

Miškininkystė yra labai plati sritis. Specialistas turi būti ir ornitologas, ir ekologas, ir botanikas, ir žemės ūkio žinovas, ir kartu buhalteris, nes turi skaičiuoti, kiek medelių pasodinti pagal projektą, kiek nukirsti, ir dar IT specialistas, nes visos technologijos žengia į priekį, girininkijose taip pat, pvz., atsiranda dronų, tad galima jį pakelti ir apžvelgti visą priskirtos teritorijos vaizdą.

Pati B. Grybienė atlieka ne tik gamtotvarkos specialistės pareigas, bet veda edukacijas ir moksleiviams, ir visuomenei, bendradarbiauja su mokyklų jaunųjų miško bičiulių nariais, eina į pamokas ir veda paskaitas.

Nemažai administracinio darbo: reikia rinkti informaciją, kuri būtina girininkijoms, paskui tai pateikti centrinei administracijai: pavyzdžiui, dėl kirtimų. Daug europinių buveinių, kur nevykdomi kirtimai arba atliekamos gamtotvarkos priemonės.

Visada reikia pusiausvyros

Gamtotvarkos specialistė mano, kad miškininko profesijoje nelengva atremti visuomenės neigiamą požiūrį, nors daug daroma rekreacijos tikslais ir kad visuomenei būtų smagu miškuose lankytis. Tačiau vis dar kyla įvairių diskusijų, ypač kirtimų tema.

„Ne visada galima uždrausti kirtimą. Pavyzdžiui, išnyks vėjalandės šilagėlės, jei nebus tinkamų sąlygų joms augti, o natūralios jų buveinės – tai pušynų retmės ir aikštės, gaisravietės.

Žmonės mėgsta būti miške ir kai pamato, kad kažkas pasikeitė, iš karto galvoja, kad miškas bus sunaikintas. Dažnai mėgstamos poilsio vietos yra pušynai, eglynai. Natūraliai jie keičiasi, išgyvena daugiau nei 100 metų, tačiau vėliau nudžiūna. Tose vietose įsikurs lapuočių miškai: klevynai, beržynai. O visuomenei ne to labiausiai reikia, tad svarbu nukirtus nukirtus atsodinti miškus.

Šiuo metu, kad būtų mažiau ligų, sodiname mišrius miškus (spygliuočius ir dalį lapuočių). Tai geriau ir gyvūnams, juk nemažai jų galima sutikti jauname miške, nes jie mėgsta visokius ūgliukus, jaunas šakeles, žolytes. Samanų nelabai ėda, o nuo 30 metrų eglės nelabai ką nusiskins. Turi būti pusiausvyra“, – dalijasi žiniomis B. Grybienė.

Visoje Lietuvoje kiekvienas padalinys yra įsipareigojęs 10 proc. savo teritorijos nevykdyti veiklos. Vykdyti gamtotvarkinę priežiūrą, bet išlaikyti biologinę įvairovė, kad būtų pusiausvyra.

Ir miškų nesumažėję, jų daugėja, tačiau yra privačių miškų savininkų, kurie tinkamai neprižiūri savojo. Dirbdama medelyne Birutė yra susidūrusi su situacija, kai privatus asmuo iškerta savo nuosavo miško, tačiau nebeturi lėšų jo atsodinti, mat 1 ha žemės reikia apie 2,5–3 tūkst. sodinukų (atsižvelgiant į medžių rūšį, pušų reikėtų ir 5 tūkst. sodinukų). Pasodina gerokai mažiau ir ta vieta atrodo skurdi, apleista. Todėl visuomenė ir piktinasi matydama tokius plotus.

Specialistės nuomone, ir norėtųsi didesnės miškų savininkų kontrolės. Juk pasodinęs mišką negali jo apleisti, reikia atlikti želdinių priežiūrą, kasmet pjauti žolę. Paskui atliekams jaunuolynų ugdymas, retinimai, einamieji kirtimai ir kita.

Miškuose turi likti ir tam tikras kiekis sausos medienos. Viena iš pagrindinių buveinių – Vakarų taiga (Melnragės–Girulių miškuose), tad joje tokios sausos, įvairios puvimo stadijos medienos turi likti 20–30 procentų. Tada daug rūšių gali ten gyventi. Bioįvairovės medžių ir negyvos medienos turi būti paliekama ir plynose biržėse.

Profesijos įdomybės

Susitikimuose su vaikais gamtotvarkos specialistė dažniausiai išgirsta klausimų, ar ji sutinka miške retų žvėrelių.

Kartais per dieną darbo reikalais miške nueidama 3–10 kilometrų Birutė yra susidūrusi su juodaisiais gandrais, jūriniu ereliu, mažuoju ereliu rėksniu. Vilko gyvo matyti jai neteko, tačiau jo pėdų aptiko.

Specialistė išsakė mintis ir apie pikčiausią miškų (ypač eglių) priešą – žievėgraužius. Šiemet miškininkams metai sunkūs dėl eglynų žvalgymo (laiku surasti žievėgraužių (pagrindinių miškų kenkėjų) tipografų apniktas egles ir jas pažymėti). Nes su automobiliu prie kiekvieno sklypo neprivažiuosi, turi apeiti kiekvieną sklypą ir įvertinti, suvesti programėlėje, po 2 savaičių vėl apeiti. O sąlygos žievėgraužiams daugintis pakankamai geros, nes šilta ir sausa. Dar vienas svarbus žievėgraužių plitimo veiksnys – vėjavartos ir vėjalaužos.

Žievėgraužių galima sumažinti tik laiku atlikus sanitarinius kirtimus. Tad miškininkai yra net miškų sanitarai.

Kodėl miškininkystė?

Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio Punios girininkijos specialistas Mindaugas Jasionis miškininko duoną kremta jau daugiau kaip 30 metų. Miškininku tapti norėjo jau besimokydamas aštuonmetėje, tačiau susiklosčius aplinkybėms įstojo mokytis mechanizacijos į tuomet naują Alytaus profesinę mokyklą. Čia išlaikė visas tuomet galimas vairuotojo kategorijas (tarp jų ir traktorininko, ir sunkvežimio vairuotojo).

Treji metai ne pro šalį prabėgo. Tada įstojo į Žemės ūkio akademiją, tiesa, pirmus metus teko tęsti mechanizacijos studijas, o tik paskui neakivaizdžiai baigė miškininkystę – tai buvo labai paklausi specialybė. Grįžęs į savo kraštą Alytaus r. dar studijuodamas įsidarbino miško darbininku. Juokiasi, kad net pjūklo jam nedavė, tik arklį medienai vežioti.

„Visur pėsčiomis, net nejausdavai, kaip 25 kilometrus per dieną įmindavai“, – juokiasi M.Jasionis, vertinantis dabartinę pažangą, kai kartais gali važiuoti patogiu darbiniu automobiliu, naudotis kompiuteriu.

Kelis mėnesius padirbęs miško darbininku tapo eiguliu, šias pareigas ėjo keliose girininkijose. Po truputį įgijęs patirties tapo girininko pavaduotoju. Šiuo metu yra Prienų regioninio padalinio Punios girininkijos specialistas.

„Kai pradėjau dirbti, kertant biržę nebuvo paliekami medžiai. Dabar jau kitaip, ir gerai palikti bioįvairovei, ant kokio sauso medžio, žiūrėk, suopis atsitūpia, vabalai gyvena, palieki žalius medžius – užsisėja nuo jų papildomai, ypač vertinga palikti ąžuolų. Hektare paliekam apie 10 medžių, kai kuriose vietose 1 ha – 20 žalių medžių.

Tiesa, sausuoliai kelia pavojų saugumui. Jei koks stipresnis vėjas, gali užvirsti ant žmonių: ir laisvalaikį leidžiančių miške, ir sodinančių mišką. Laimei, dar nieko neįvyko.

Paklaustas, ar mūsų miškuose mažėja paukščių, žvėrių, vabalų ir kitų gyvūnų, M. Jasionis atsako, kad tikrai ne. Net priešingai, jau kai kurių populiacijas reikėtų ir mažinti, nes kelia pavojų ūkininkams, kaip vilkai, ar pjauna žvėrelius, kaip lūšys, kurios buvo įrašytos į saugomųjų sąrašą.

Anot specialisto didelė miškų problema – vabalai kenkėjai, kuriuos sunku išnaikinti sanitariniais kirtimais, gaudomaisiais medžiais ir kitais būdais. „Reikia daugiau genių prileisti, juk dabar, kai šilta, gal net ir trys generacijos tų vabalų atsiranda“, – juokias specialistas.

Kalbėdamas apie miškininko profesiją, Mindaugas, kaip ilgametis darbuotojas, pasidžiaugia, kad dabar atsiradę daug palengvinimų, pavyzdžiui, atkrito medžių žymėjimas (vadinamasis klemavimas) ir numeravimas, viskas daroma dažais. Tai atlieka miškotvarkininkai, o specialistai nubraižo ribas, sutvarko dokumentus.

Tiesa, vienam specialistui priskirta teritorija didoka, tad ją apeiti, patikrinti, prižiūrėti nelengva, tačiau automobiliai geri, tinkami ir darbams atlikti (daigams, repelentams vežti). Jau galvojama ir apie elektrinius automobilius.

Tad mūsų miškai yra juos mylinčių ir suprantančių žmonių darbščiose rankose.