Kyjivas. Nepriklausomybės dieną Ukrainoje lydėjo rusų apšaudymai. Rusai stengiasi padaryti kuo daugiau žalos visiems Ukrainos regionams, apšaudo net Užkarpatės įmones, tačiau labiausiai kenčia sritys, esančios prie sienos su Rusija. Šiame kontekste išsiskiria Sumų sritis.

„Vėl vakare buvo bepiločių orlaivių antskrydžiai“ – tokių eilučių kiekvieną vakarą gausu „Telegram“ kanaluose. Po to, maždaug po valandos, pasirodo pranešimų apie šachedus. Ir šie pranešimai paprastai prasideda iš Sumų srities. Tačiau Sumų sritį rusai apšaudo ne vien šachedais. Naudojamos ir raketos.

Neseniai per bombardavimus sugriauti Sumų nacionalinio universiteto pastatai, kurio studentams prieš dvejus vedžiau paskaitas. Oro pavojaus režimas čia gali trukti iki 16 valandų per parą. Net ir rašant šias eilutes ateina žinutės: apšaudomi Sumai.

Sumų nacionalinio universiteto auditorija po rusų apšaudymo

Tokiomis sąlygomis dirbti sunku visiems verslams, o dirbti žemę – dar sunkiau. Kaip pasislėpti nuo priešo bombų atvirame lauke? Tai labiau retorinis klausimas. Bet kaip bebūtų, Sumų srities ūkininkai, nepaisydami priešo apšaudymų, stengiasi išlaikyti žemės ūkio sistemą.

Ūkininkavimas Rusijos pasienyje

„Atnaujinome pasėlius pavasarį, – sako Oleksandr‘as Maslak‘as, Sumų srities karinės administracijos Agropramoninės plėtros departamento direktorius. – Mūsų kukurūzų plotai išaugo: šiais metais – 352 tūkst. ha, o pernai buvo 260 tūkst. ha. Sojų pupelių plotai sumažėjo: pernai buvo 220 tūkst. ha, šiemet – 132 tūkst. hektarų.

Ūkininkai reaguoja į rinkos tendencijas, todėl keičiasi pasėlių plotų struktūra. Apskritai mūsų pasėlių plotas, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 28 tūkst. ha. Iš viso regione dėl nesaugumo vykdyti verslą yra apie 190 tūkst. ha nedirbamų plotų. Kiekvienais metais šis plotas auga 3–6 procentais.

Kalbant apie ūkininkavimo rezultatus, pasakysiu štai ką: jie gerokai skiriasi, nes skiriasi organizacinės ir teisinės formos, taikomos technologijos: pirmaujančios žemės ūkio bendrovės, turinčios gamybos padalinius Sumų srityje, palyginti su vietos ūkininkais, taiko kur kas pažangesnes technologijas.

Sumų srities karinės administracijos Agropramoninės plėtros departamento direktorius Oleksandr‘as Maslak‘as

Pernai kukurūzų rentabilumas siekė nuo 50 iki 100 proc. Tokia pati situacija ir kitais pagrindiniais augalais: kviečiais, rapsais, sojomis, saulėgrąžomis. Praėję metai, nepaisant sausringo sezono, dėl kurio negavome vėlyvojo derliaus, ekonomiškai buvo geresni už ankstesniuosius.“

Kukurūzų derliaus padidėjimas yra bendra šio sezono tendencija Ukrainoje. Kadangi logistikos problemos didžiąja dalimi išspręstos, atsigavo jūrų eksportas, kukurūzai masiškai grįžo į Ukrainos laukus. Orai? Na, kaip sakoma, jei žemdirbiai skundžiasi orais, tai rodo savotišką ikikarinio gyvenimo elementą su nusistovėjusiais rūpesčiais.

Šių metų gegužė ir iš dalies birželis Sumų srityje buvo labai lietingi. „Drėgmės ir kritulių rodikliai kai kur viršijo ribinius normos rodiklius, – sako O. Maslak‘as. – Šį sezoną drėgmės pakako, o tai teigiamai paveikė žemės ūkio augalų vegetaciją. Neigiamas poveikį padarė gegužės mėnesio šalnos, nuo kurių nukentėjo žieminių rapsų ir žieminių kviečių pasėliai. Kai kuriuos pasėlius teko atsėti. Vietoje rapsų buvo sėjamos sojos.“

Pafrontės regionuose ir okupuotose teritorijose gyvulininkystė patyrė skaudų smūgį. Oleksandr‘as Maslak‘as įsitikinęs: „Gyvulininkystė pasienio regionuose yra labiau pažeidžiama, palyginti su kitomis ekonominės veiklos sritimis. Ir dabar neįmanoma stabilizuoti situacijos, sustabdyti gyvulių skaičiaus mažinimo tendencijos. Tai taikoma tiek galvijams, tiek kiaulėms. Paukščių populiacijos svyravimai mažesni.“

Specifinė kariaujančios šalies problema yra išminavimo darbai. Pavojinga eiti į laukus ir ten siųsti darbuotojus, jei nėra saugumo garantijos. Tačiau, kad ir kaip keista būtų, Sumų regione tai nėra didelė problema, nes regione nėra sprogmenimis užterštos žemės ūkio paskirties žemės. 

Reikšmingas rizikingų žemių plotas Sumų regione yra pasienio ruože (20 km atstumu palei valstybės sieną). Tai teritorija, kurios šiuo metu nėra nei kariuomenės, nei Valstybinės nepaprastosios padėties tarnybos akiratyje. Jokie darbai ten neatliekami. Žemė, kuri yra toliau nei 20 km nuo sienos, yra dirbama. Tačiau, pasak O. Maslak‘o, „Sumų srityje nėra saugių teritorijų ekonominei veiklai vykdyti“.

Nepaisant to, rugpjūčio viduryje regione buvo nuimta 1 mln. t naujo derliaus grūdų ir ankštinių augalų (vidutinis derlius – 5,2 t/ha, t. y. yra 0,26 t/ha daugiau nei pernai). Sumų srityje kviečių derlius padidėjo 0,27 t/ha, miežių – 0,31 t/ha, tačiau rapsų, palyginti su 2024 m., sumažėjo: minus 0,76 t/ha.

Su mintimi apie ateitį Europoje

Kokiomis nuotaikomis gyvena pasienio regiono ūkininkai? Mane visada stebino tai, kad, nepaisant teritorinio artumo Rusijai, tema vietos žemės ūkio bendruomenės dominuojanti pokalbių buvo Europos integracija. Požiūris į tai skiriasi, tačiau naujos kartos ūkininkai įsitikinę, kad kelias į ES yra negrįžtamas.

Vienas iš jų – Yegor‘as Sklyarov‘as (Jegoras Skliarovas), įmonės „Sejm-Agro“ (žemės Sumų ir Charkovo regionuose) finansų direktorius, baigęs bankininkystės ir tarptautinių finansų mokslus Jungtinėje Karalystėje). Jo ūkis laikosi sėjomainos. Nors ankstesniais metais rapsai davė didžiausią pelną, neskuba atiduoti jiems didelio ploto. Kiti sėjomainoje auginami augalai: kukurūzai, kviečiai, sojų pupelės, saulėgrąžos.

Jegoras siekia žvelgti į priekį, į pokario laikotarpį. Šios vasaros pradžioje jis dalyvavo kaip pranešėjas Ukrainos žemės ūkio sektoriaus europinės integracijos temoje Kyjive vykusioje konferencijoje „Grain Ukraine“.

Bendrovės „Sejm-Agro“ finansų direktorius Yegor‘as Sklyarov‘as

Jis su liūdesiu prisimena: „Kadaise dirbome daugiau nei 3 000 ha, dabar dėl karo mums liko tik 1 700 ha. Naudojame modernius žemės ūkio gamybos metodus ir siekiame ilgalaikio pelningumo. Įstoję į ES, tikimės efektyviai veikiančios teisinės sistemos, nuosavybės teisių apsaugos, patrauklių paskolų palūkanų normų ir kt.“

Nuo metų pradžios Sumų srities ūkininkai (193 ūkiai, o tai aukštas 9-as rodiklis tarp Ukrainos regionų pagal dalyvių skaičių ir didžiausias tarp pirmaujančių regionų) pagal valstybinę programą 5–7–9 (skaičiai nurodo palūkanų normas) gavo 1,3 mlrd. grivinų (beveik 27,1 mln. Eur) paskolų. „Įrodysime savo konkurencingumą net ir laikantis griežtų Europos reglamentų“, – tęsia Jegoras Skliarovas.

„Kada nors, svajojame ir tikime, kad dabartinė fronto linija (nevadinsiu jos naująja Ukrainos siena) taps ES siena. Ir kai tai įvyks, labai svarbu parama. Net ir dabar daugelyje pafrontės regionų žemės ūkis yra vienintelė užimtumo rūšis. Nes gamyklos ir gamyba persikėlė, o žemės su savimi išsinešti neįmanoma. Mes ten dirbame, ten mokame mokesčius, todėl mūsų laukia dideli iššūkiai, kad galėtume pasiekti bent prieškario lygio.

Išminavimas? Problema yra daug sudėtingesnė, ji susijusi su dirvožemio užterštumu, infrastruktūros sunaikinimu... Ukrainos valdžia, ES turi pripažinti, kad čia, mūsų regione, situacija kitokia nei kitur. Mes nesame tokie naivūs, kad tikėtume, jog europiečiai mums iš sraigtasparnio mes pinigus, ir suprantame daugybę iššūkių, su kuriais susiduriame Europos integracijos kelyje.

Tačiau mūsų noras prisijungti prie ES neapsiriboja rūpinimusi vien žemės ūkio sektoriumi. Mums reikia ir kitų sektorių klestėjimui. XXI a. žemės ūkis negali būti šalies vystymosi pagrindas, kaip buvo XIX amžiuje. Esame atsakingi piliečiai, o ne „godūs ūkininkai“, ir norime, kad visa visuomenė gautų naudos iš Ukrainos judėjimo ES link.“

Kad ir kaip būtų, Ukrainos kelyje į ES pirmiausia reikia pasipriešinti šiaurės rytų kaimynės agresijai. Ši užduotis nepraranda aktualumo net ir 35-aisiais Ukrainos nepriklausomybės metais.