Maskva. Stambiausiu Rusijos ūkininku vadinamas šią šalį pamilęs Vladimiro Putino gerbėjas vokietis, kurio ūkis dar labiau suklestėjo, Europos Sąjungai paskelbus sankcijas.

Vokiečių kilmės Rusijos imperatorienė Jekaterina Didžioji XVIII a. pakvietė Europos ūkininkus atvykti į Rusiją ir kultivuoti žemę. Tuomet į Rusiją atkeliavo dešimtys tūkstančių vokiečių. Dauguma jų įsikūrė netoli Volgos. Nuo 1924 iki 1941 metų net veikė Pavolgio vokiečių autonominė tarybų socialistinė respublika.

Pažintis su V. Putinu

Antrojo pasaulinio karo metu naciams įsiveržus į Rusiją, imta baimintis, kad Pavolgio vokiečiai gali kolaboruoti su naciais, todėl jie pradėti tremti į Sibirą, Kazachstaną, deportuota daugiau kaip pusė milijono vokiečių. Po SSRS žlugimo daug vokiečių išvyko iš Rusijos. 

Po dviejų šimtmečių Rusija vėl atsigręžė į vokiečius, jiems perduodama didžiulius apleistų žemių plotus. „Žemė suteikia puikias galimybes žemės ūkio verslininkams, jei jie turi stiprius nervus“, rašo vokiečių „Der Spiegel“.

Kalbama apie Štefaną Durą (Stefan Dürr). Kai buvęs Bavarijos jaunųjų ūkininkų asociacijos aktyvistas studijavo žemdirbystę Šiaurės Bavarijos mieste Beirute, jis tikėjosi, kad galės patogiai gyventi savo senelio ūkyje Odenvaldo regione netoli Heidelbergo. Tačiau dabar jis  yra daugiau nei 200 000 hektarų žemės savininkas Rusijoje.

„Deutsche Welle“ dokumentinis filmas apie Š. Durą (vertimas į anglų kalbą)

„Putino ūkininkas Štefanas Duras“. Taip vadinasi Vokietijos televizijos „Deutche Welle“ dokumentinis filmas.  Šio žmogaus reikšmė Rusijos žemės ūkiui itin didelė. Šalį garbinantis vokietis 2015 metais tapo Rusijos piliečiu, kai pilietybę jam suteikė prezidentas Vladimiras Putinas.

„Tai Putinas norėjo su manimi susitikti“, – sako Š. Duras interviu „Moscow Times“ laikraščiui. Neoficialus susitikimas įvyko 2014 metų rugpjūtį Voronežo regiono gubernatoriaus Aleksėjaus Gordejevo kabinete. Vyrai kalbėjosi apie politiką. Š. Duras sakė, kad palaiko Rusijos sprendimą į ES sankcijas dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje atsakyti sankcijomis. Kitur minima, kad būtent jis V. Putinui patarė reaguoti sankcijomis.

Vokietijos ZDF televizijos interviu su vertimu į rusų kalbą. Nuo 3:29 min. kalbama apie Š. Duro patarimą V. Putinui dėl atsakomųjų sankcijų

Per metus – 100 mln. eurų

Garbanotais plaukais ir paprastu megztiniu bei pilkais džinsais vilkintis vokietis gali būti palaikytas traktoriaus vairuotoju, bet iš tiesų jis yra kvapą gniaužiančių rezultatų pasiekęs  verslininkas. Anot „Deutsche Welle“, dabar jis kalba rusiškai beveik be akcento (iš tiesų akcentas jaučiasi), ir valdo žemės laukus Kursko, Voronežo, Orenburgo, Novosibirsko ir Kalugos srityse.

Jo bendrovėje „EkoSem-Agrar“ dirba 4000 žmonių (visame koncerne – daugiau kaip 7000), ūkyje auginama 100 tūkst. galvijų, tarp jų apie 50 tūkst. pieninių karvių, pagamina po 1300 tonų pieno per dieną, o bendrovė per metus gauna apie 100 milijonų eurų pajamų. „EkoNiva“, viena iš antrinių įmonių, yra tarp 30 geriausių žemės ūkio bendrovių Rusijoje.

Paskui Š. Durą į Rusiją patraukė ir kiti vokiečiai. Ir dabar vokiečių ūkininkų forumuose žemdirbiai ragina vieni kitus vykti į Vokietiją ir dirbti neribotus žemės plotus.

Š. Duro kelionė į Rusiją prasidėjo dar 1989 metais. Tais metais Bavarijos Weidenbergo mieste jis dalyvavo „May Day“ festivalyje. Vaikinas gėrė alų, kai į jį kreipėsi Vokietijos ūkininkų asociacijos atstovai. Kaip tik tuo metu Rusijos prezidentas Michailas Gorbačiovas ir tuometinis Vokietijos kancleris Helmutas Kolis pasirašė studentų mainų sutartį, o vokiečiai desperatiškai ieškojo į Rusiją norinčių vykti savanorių. Štefanas, kuriam tada buvo 25 metai, rinkosi: senelio ūkis Odenvalde ar nuotykiai Sovietų Sąjungoje.

Pradėjo nuo kiaulių sėklinimo

Netrukus jis stovėjo kolūkyje netoli Maskvos, tarp 110 tūkst. kiaulių ir begalinių laukų. Vaikinas atvyko į patį  perestroikos vidurį. Vaikino pirmas darbas buvo kiaulių sėklinimas. Vokietis patarė kolūkiui auginti rapsus, o ne tik kviečius. Kolūkio pirmininkas sutiko, pažadėjęs tam skirti 50 hektarų.

Vokietis tuomet išpūtė akis: 50 ha, kai jo šeimos ūkyje buvo tik 14 hektarų, atrodė labai daug. O viso kolūkis tuomet turėjo  5 tūkst. hektarų.

Š. Duras pradėjo mokytis dekadentiškoje Maskvoje, o po trijų mėnesių pradėjo kalbėti rusiškai. Jis vis dar su užsidegimu kalba apie šį laikotarpį. Rusijos virusas jį užsikrėtė, rašo „Der Spiegel“.

Š. Duras Maskvoje gyveno šešis mėnesius. Jis išaiškino Rusijos žemės ūkio valdybai, kaip buvo privatizuoti Rytų Vokietijos kolūkiai. Vokietijos žemės ūkio ministerijos vardu Š. Duras  nuvežė rusus į rytines Brandenburgo ir Tiūringijos žemių ūkius, kur ne tik supažindino su žemės ūkiu, bet ir gėrė degtinę su rusais,   išmoko geriausių rusiškų tostų. Šie jo turai buvo šlovinami kaip „Vokietijos ir Rusijos dialogo dėl žemės ūkio politikos“ dalimi.

Nenori būti vadinamas oligarchu

Kaip Rusijos vyriausybės konsultantas, Š. Duras netrukus perdavė savo patarimus Rusijos Dūmos žemės reformos darbo grupei. Jo rekomendacijos labai skyrėsi nuo rinkos radikalų. Vokietis ryžtingai pasisakė prieš  netvarkingą privatizaciją. Š. Duras baiminosi dėl žemės spekuliantų, jam buvo neramu, kad žemės ūkis taip pat pateks į oligarchų rankas.

Dabar Š. Duras kaip atsvaras rusų oligarchams. Tik jis gyvena kaime, 600 km į pietus nuo Maskvos. 1994 m. vokietis vedė rusę, trys jo vaikai gimė Rusijoje. Gatvė, kurioje jis gyvena, vis dar vadinasi Sovetskaja (Tarybinė). Tuomet jis valdė 63 000 hektarų žemės ir 13 500 galvijų.

Vokietis lankosi savo bare, į kurį atvyko beveik 100 jo verslo partneriu. S. Durras sako kalbą rusiškai. Vidurnaktį pakelia tostą už Rusijos žemės ūkį, o aplink sėdintys šaukia „Ura!”.

Š. Duras pirmąjį kolūkį „Tykusis Donas“ nusipirko 2002 metais. Tam jis užsidirbo parduodamas sėklą ir eksportuodamas Rytų Vokietijos žemės ūkio techniką. Jis pirko senus derliaus kombainus iš Rytų Vokietijos įmonės „Progress“ už 1000 Vokietijos marikių, juos suremontuodavo ir Rusijoje parduodavo už 13 000 markių.  Teigiama, kad taip vokietis Rusijoje spėjo uždirbti 200 milijonų eurų.

Galų gale jis uždirbo tiek, kad galėtų nusipirkti 11 buvusių kolektyvinių ūkių Voronežo regione. Čia buvo ideali žemės ūkio paskirties žemė – juoda žemė su itin storu humuso dirvožemio sluoksniu, kurį purena žiurkėnai, goferai ir kirminai.

2011 metais Š. Duras savo ūkiuose užaugino 117 000 tonų cukrinių runkelių, 51 000 tonų kukurūzų, pagamindavo 180 000 litrų pieno per dieną.

Vokietis tapo dar vienu oligarchu? Š. Duras nesutinka su tokiu palyginimu. Jis sako nespekuliuojąs žeme, o tik auginąs grūdus, gyvenantis iš žemės ūkio ir kuriantis darbo vietas.

„Moscow Times“ teigimu, Š. Duro ūkis vertas 200 mln. eurų. Jam priklauso 52 proc. akcijų.

2014 metais ūkyje lankėsi Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas (rusų kalba)

Reketininkai grąžino pinigus

Jis save laiko idealistu, kuris pažino kitą rusų sielos pusę ir kuris žino, kodėl, praėjus trims dešimtmečiams po perestroikos, daug laukų lieka tušti. Š. Duro nuomone, viena iš priežasčių yra tai, kad daug kolūkių samdinių savo nuosavybės akcijas pardavė už dėžę degtinės.

Nepaisant sėkmės, kyla klausimas, kas verčia vokiečių ūkininką dirbti tolimoje Rusijoje? Atsakymas yra paprastas ir susijęs su skaičiais. Juo didesnis ūkis, tuo jis efektyvesnis. Dėl GPS ir palydovų ūkininkavimas iš esmės tapo automatizuotas. Be to, Rusijoje dyzelinas yra žymiai pigesnis nei Vokietijoje, ir čia nėra pieno kvotų. Be to, Rusijoje pienas superkamas žymiai brangiau nei Vokietijoje.

Vyriausybė  siūlo subsidijas padengti paskolų palūkanoms, o importo mokesčiai Rusijos prekių gamintojus saugo nuo užsienio gamintojų. „EkoNiva“ 2010 m. gavo 8 mln. eurų subsidiją iš Rusijos vyriausybės, o visam žemės ūkiui subsidijuoti skirta 5 mlrd. eurų.

Š. Duras per pirmuosius kelerius metus Rusijoje daug sužinojo apie vietinius papročius. Orenburgo regiono apygardos administratorius jį persekiojo ketverius metus. Pasak Š. Duro, šis žmogus atėjo pas jį ir reikalavo „dalintis“ pelnu. Vokietis iš principo nieko nemokėjo.  

Vėliau vokietis atrado demokratinį problemos sprendimą. „EkoNiva“ per kitus rinkimus rėmė administratoriaus varžovą. Pastarasis laimėjo,  o Š. Duro ūkis buvo paliktas ramybėje.

Kartą biure Maskvoje jį aplankė ginkluoti, kaukėti vyrai, kurie reikalavo 800 tūkst. eurų apsaugos mokesčio. Po derybų jie sutiko paimti 300 000 eurų. Bet tada Š. Duras kreipėsi į savo bičiulius Vyriausybėje ir pasiskundė  Rusijos ministro pirmininko pavaduotojui. Po kelių dienų į biurą atsiųstas paketas. Jame buvo tvarkingai sudėti 300 tūkst. eurų. „EkoNiva“ daugiau niekada nebuvo persekiojama, rašo „Der Spiegel“.

Sankcijos sustiprino Rusijos žemės ūkį?

„Deutche Welle“ dokumentinis filme rodoma, kaip Š. Duras susitinka su Voronežo srities gubernatoriaus pavaduotoju Viktoru Logvinovu. „Sankcijos mums gerai, tai padėjo sustiprinti mūsų žemės ūkį. Jau sakiau europiečiams, kad norėčiau, kad sankcijos išliktų dar 10 metų. Mes už tai dėkingi. Neįsivaizduojate, kaip tai sustiprino mūsų žemės ūkį“, – kalba V. Logvinovas.

Š. Duras mano kitaip. Anot jo, sankcijų poveikis Rusijos žemės ūkiui yra neigiamas. Jis išskiria padirbto sūrio problemą. Vokiečio manymu, sūrios falsifikavimas sunaikins visą pieno gamybą Rusijoje, jei vyriausybė nesugebės su tuo susidoroti. Jo teigimu, Rusijoje į sūrį įmaišomi didžiuliai kiekiai priedų, pvz., palmių aliejaus, kuris pigesnis nei pienas. Pasak Š. Duro, po ES sankcijų Vakarų investicijos į žemės ūkį Rusijoje yra beveik neįmanomos.

Nors oficialiai Rusija jau keletą metų nedalyvauja svarbiausioje Europos žemės ūkio parodoje Berlyno „Žaliojoje savaitėje“, joje dalyvauja Š. Duras, kur atstovauja Rusijos interesams ir padeda vokiečių žemės ūkio verslui patekti į Rusijos rinką.

Š. Duras „Moscow Times“ teigė, kad  palaiko gerus ryšius su Vokietijos pieno įmonėmis ir žino, kaip jiems pavyko rasti būdus ir toliau tiekti Rusijai pieną, pasinaudojant tarpininkais iš Baltarusijos, Albanijos ir Serbijos.

Atsiprašė dėl nacių žiaurumo

Ten, kur prieš du šimtus metų gyveno vokiečių ūkininkai, jų buvimą primena tik likusios bažnyčios. Š. Duras čia sužinojo, kad Voronežo regione vyko didžiulės svarbos karo mūšiai. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių kariuomenė sėjo baimę rusams.  1942 m. birželį  Raudonoji armija gynė  Voronežą nuo nacių. Mūšyje žuvo 370 tūkst. rusų, vokiečiai prarado 19 tūkst. karių. Ir dabar Voronežo regionas yra lyg didelės kapinės, paminklai žuvusiems dažni ir Š. Duro laukuose.

„Atvažiavęs čia, jis prašė atleidimo už vokiečių tautos padarytus nusikaltimus prieš žmones Antrojo pasaulinio karo metu. Tai rusus labai sujaudino“, – sakoma „Deutche Welle“ dokumentiniame filme. Š. Duras tapo savu tarp rusų.

Jis yra laikomas vienu iš regiono globėjų. Vokiečio bendrovė renovavo karo memorialą sovietinei kariuomenei Ščuchyje kaime. Gegužės 9 d. , kai Rusija švenčia pergalę prieš Vokietiją, Š. Duras siunčia vainikus į karo memorialus dešimtyje kaimų. Š. Duro bendrovė remia vietos futbolo komandą „Lokomotiv Liski“, jis sumokėjo už katedros kupolo atnaujinimą, finansuoja naujos bažnyčios statybą, remia kovos menų mokyklą.

Vokietis skyrė 200 tūkst. eurų pastatyti vaikų darželį. Kai jame lankosi, kiekvieną kartą yra sutinkamas kaip svečias iš kitos šalies, darbuotojai jam patiekia arbatą ir prašo pasirašyti svečių knygoje, o vaikai su Š. Duru fotografuojasi ir teikia dovanas.

Vietiniai žmonės mėgsta dirbti vokiečiui, nes jis moka daugiau nei vidutinį darbo užmokestį. Rusai nori, kad jis pasiliktų ilgam. Š. Duras dar neapsisprendęs. Jis labai norėtų grįžti į gimtąją Bavariją.

MŪ inf.