Kyjivas. Plėtoti pieno gamybą karo sąlygomis, t. y. nepaisant išteklių, tiekimo ir finansavimo problemų, įmanoma. Tai rodo Ukrainos Sumų srities pienininkų patirtis.

Net karo sąlygoms pieno gamyba Sumų srityje išlieka perspektyvi. Optimalios gamtos ir klimato sąlygos, galimybė gaminti aukštos kokybės produktus ir kvalifikuoti žmogiškieji ištekliai leidžia šio regiono pieno gamintojams būti konkurencingais. Diskusijose nuolat kalbama ir apie plėtros galimybes.

Ar toks optimizmas karo sąlygomis yra pagrįstas? Ką mano ūkininkai ir ką sako ekspertai?

Ūkininkų požiūris

Valentyn’as Volkov’as, žemės ūkio vartotojų kooperatyvas „Yaroslavna“:

Pieno gamyba mūsų kooperatyve patiria dvi pagrindines problemas: nepalanki ekonominė situacija ir labai aukštos degalų kainos. Produkcijos supirkimo kaina maža, valstybė nedaro jokio poveikio šiems procesams. Lengvatinių paskolų sistema pieno gamybai remti būtų naudinga ir paskatintų dirbti pelningai. Be šios paramos pieno gamybos apimtys mažėja, degalų trūkumas irgi daro neigiamą įtaką.

Karas sutrikdė šienapjūtę, tai taip pat paveiks pieno ūkius. Ar galime konkuruoti su užsienio pieno gamintojais? Jų gamybos išlaidos mažesnės nei mūsų. Štai kodėl žemės ūkio produktų gamintojams reikalinga reikšminga valstybės parama. Būtų gerai, jei valstybė pirktų mūsų pieno produktus ir tokiu būdu sudarytų sąlygas sektoriui vystytis. 

Oleksandr’as Dementiev’as, „Dementiev“ ūkio savininkas:

Ūkis užima maždaug 10 ha, tad galime išlaikyti 24 gyvulių pieninę bandą. Turime 13 karvių, vieną veršingą telyčią ir 5 telyčias iki vienerių metų. Plėsime bandą, nors tai ir nėra paprasta. Iš projekto „Šeimos pieno ūkiai“ gavome lėšų 7 telyčiomis įsigyti. Bet to nepakanka, norėtume gauti didesnę finansinę paramą. 

Prieš karą gavome subsidijų, kurias naudojome geros kokybės augalų (kukurūzų, žolinių augalų) sėklai pirkti. Taigi pagerinome pašarų kokybę. Šiandien savo karves šeriame kokybišku silosu ir dėl to gauname riebesnį, geresnės kokybės pieną.

Gyvuliams skirtų pastatų trūkumas šiuo metu yra mūsų pagrindinė problema. Planavome statyti šiuolaikišką tvartą, bet sutrukdė karas. Gal rudenį šiek tiek atnaujinsime dabartinį pastatą.

Kol kas ruošiame šieną. Visą pelną esame išleidę degalams. Aukštos degalų kainos daro įtaką mūsų finansinėms galimybėms atnaujinti ūkį, tačiau tai mūsų nestabdo. Žadame didinti bandą.

Dar viena problema yra tai, jog mūsų ūkis negali paimti ilgalaikės (iki 5 metų) paskolos, nes neturime pakankamai nuosavų lėšų. Turime senos žemės ūkio technikos, deja, ji užstatui netinka.

Mykola Pyavka, ūkininkas:

Laikome 28 galvijus, iš jų 12 pieninių karvių ir 6 telyčias. Ketinome 2022 metais pastatyti tvartą, automatizuoti šėrimą ir mėšlo šalinimą. Taip pat įrengti siloso duobę, rekonstruoti antrą tvartą ir padidinti bandą 20-čia gyvulių. Tačiau visas lėšas tenka skirti pašarų gamybai.

Turime visą pašarų gamybai reikalingą techniką, tad apsirūpinti nebūtų problema, bet slegia didelės degalų, ypač dyzelino, kainos. Dar viena problema tai, kad stinga konkurencijos pieno pardavimuose, atiduodame pieną tarpininkui, kuris jį parduoda „Burynskiy“ pieno gamyklai, o ši už pieną moka skatikus.

Volodymyr’as Mychaylovskiy’jus, uždarosios akcinės bendrovės „Krasnipolskiy MMK” bendraturtis:

Okupantai mūsų ūkį aplenkė, bet gretimos gyvenvietės užimtos. Dėl kariuomenės veiksmų logistinė grandinė visiškai sutrikdyta, ilgai negalėjome parduoti žaliavos perdirbimui bei užtikrinti visaverčio karvių šėrimo, o tai neigiamai paveikė karvių produktyvumą. Galiausiai teko sumažinti melžiamų gyvulių bandą.

Dėl nuolatinių apšaudymų sutrikdytas elektros tiekimas, tapo sudėtinga melžti gyvulius, tiekti vandenį bei pašarus. Ūkio plėtrai skirtas lėšas teko perskirstyti ir padengti  einamąsias išlaidas.

Tvartai seni, reikia modernesnės technikos, džiaugtumėmės net gavę panaudotą. Ši įranga leistų padidinti gamybos efektyvumą ir sumažinti išlaidas. Taigi, ieškome finansinės paramos ar tarptautinės techninės pagalbos projektų.

Šį pavasarį, nepaisant geros kredito istorijos, nepavyko gauti žadėtos paskolos sėjai. Nepaisant to, gamybos reikmėms įsigijome naują užsienietišką traktorių.

Pieno gamybos ekspertai

Anatoly’jus Shevchenko, projekto „Šeimos pieno ūkiai“ („Family dairy farms“) rytų delegacijos atstovas:

„Šeimos pieno ūkiai“ yra galingas projektas Ukrainoje, kurį remia Kanados ir Švedijos vyriausybės bei Jungtinių Tautų plėtros programa. Jo tikslas – sukurti ir palaikyti šeimos ūkių tinklą. Jame dalyvauja 167 šeimos ūkiai, kurie turi reikiamą techninę įrangą ir efektyviai valdo savo ūkius.

• Smulkių ūkių, laikančių 10–50 karvių, specifika leidžia kurti iš esmės naują pieno verslo sektorių ir greitai plėsti jo mastą.

• Projektas plėtoja smulkųjį verslą, pieno ūkiams paslaugas teikiančius subjektus, suteikia galimybę ūkininkams realizuoti pieną palankia kaina.

• Nuo karo pradžios projekte dalyvaujantys ūkininkai susidūrė su iššūkiais, susijusiais su produkcijos realizavimo trikdžiais, mažesnėmis supirkimo kainomis, išaugusiomis pašarų, veterinarinių vaistų, degalų kainomis, elektros tiekimo sutrikimais.

• Projekto kuratoriai atidėjo naujų ūkių steigimą ir sutelkė jėgas į maksimalią paramą veikiantiems ūkiams bei visų aktualių problemų sprendimą: pieno pardavimų organizavimą, aprūpinimą pašarais ir veterinariniais vaistais, psichologine bei materialine pagalba. Tuo pat metu karas parodė projekto verslo modelio pranašumus.

• Maži ūkiai yra mobilesni, juos paprasčiau perkelti į saugesnius regionus, jie mažiau pažeidžiami apšaudymų, nes yra skirtingose vietose. Šie ūkiai nėra priklausomi nuo didelių plotų, taip pat nejaučia dėl evakuacijos atsirandančio personalo trūkumo. Sunaikinimo ar apgadinimo atveju pasekmės ne tokios didelės kaip pramoniniuose ūkiuose.

Volodymyr’as Opryshko‘a, uždarosios akcinės bendrovės „Agrofrost“ vadovas:

Pienininkystė Sumų srityje turi potencialo plėstis, tačiau būtini giluminiai pertvarkymai. Apie pienininkystės sektoriaus patrauklumą galima daug kalbėti smulkiesiems gamintojams ir ūkininkams, tačiau plėtra bus pelninga tik tada, kai gamintojai ir ūkininkai iš jos galės uždirbti, o tam reikia sąlygų.

Labai svarbu yra ūkininko gyvenimo kokybė, galimybę užsidirbti ir didinti gamybos automatizavimą, sumažinti rankų darbą, samdyti mažiau nekvalifikuotų darbuotojų.

Gyvename pasienio regione, pieno gamyba daug žadanti, tačiau pieno pardavimo perdirbimui ir tolesniam produkcijos realizavimui problema turi būti išspręsta. Be perdirbimo įmonių tinklo nebus gerų rezultatų. Sumų rinka nedidelė, todėl svarbu kurti dideles galutinių produktų partijas, tiekti jas Kijevo, Charkivo, Odesos ir Dniepro rinkoms, kuriose pieno produktų suvartojimo apimtys yra didelės. Turėtume sukurti perdirbimo padalinių tinklą.

Mūsų fondas „Ukrainos pienas“ („Milk of Ukraine“) kuria mažas sūrių gamyklas rajonuose. Artimiausiu metu tikimės pradėti pirmuosius keturis bandomuosius projektus, pirmasis perdirbimo padalinys bus sukurtas Sumų nacionaliniame agrariniame universitete.

Oleksandr’as Maslak’as, Sumų srities administracijos Žemės ūkio industrinės pažangos departamento direktorius:

Pieno gamyba mažuose Sumų srities ūkiuose labai pasikeitė po Rusijos invazijos. Dalis ūkių ilgą laiką buvo okupuoti priešo, o tai stipriai paveikė jų veiklą. Okupacija sukėlė problemų, susijusių su žaliavų pardavimu, logistika, pieno perdirbimo įmonių galimybėmis dirbti visu pajėgumu. Tuo pat metu pieninių galvijų skaičius per metus sumažėjo vidutiniškai 10–15 proc. Labiausiai nukentėjo smulkieji ūkininkai.

Nuo balandžio mėn. situacija pagerėjo, pieno perdirbimo įmonės atnaujino darbą, superka žaliavas. Tačiau smulkūs ūkiai vis dar kenčia dėl brangstančių išteklių, ypač kuro, ir sumažėjusios pieno produkcijos paklausos (dėl karo, gyventojų emigracijos, augančių kainų). Jie stengiasi pieną perdirbti savo įrenginiais, o galutinius produktus parduoti gyventojams.

Kita vertus, valstybė nepajėgi užtikrinti stabilaus paramos pieno pramonei programų finansavimo. Iš dalies gelbsti rėmėjų lėšos ir subsidijos, kurios leidžia gamintojams atnaujinti techniką, įsigyti naują ar naudotą.