Kyjivas. Praėjusį rudenį Ukrainos ūkininkas Albert’as Nurkhametov’as (Albertas Nurchametovas), kalbėdamas apie 2025 m. vasarinių kultūrų sėjos planus, pabrėžė, kad sėjomainoje būtinai naudos žirnius. „Tai geras priešsėlis, o žieminius rapsus sėsiu iškart po žirnių“, – pabrėžė Albertas. Kaip planavo, taip ir padarė, optimistiškai vertindamas rapsų perspektyvas.

A. Nurchametovas ūkininkauja Kirovohrado srityje, Centrinėje Ukrainoje, dirba 1 150 hektarų.

„Dievas nesugalvojo geresnio priešėlio už žirnius!“ – įsitikinęs privačios agrofirmos „Ničlava“ (Ternopilio sritis Vakarų Ukrainoje, 2 400 ha) vadovas Stepan’as Kotsira (Stepanas Kocira). Daugybę komplimentų žirniams kaip priešsėliui galima išgirsti skirtingose Ukrainos vietose, skirtingose klimato zonose. Tačiau žirniai ir kiti ankštiniai augalai vertingi ne tik kaip priešėliai. Jie turi ir kitų privalumų, kuriuos žemės ūkio verslas galėtų išnaudoti.

Beje, 2024 m. Ukrainoje prikulta 469 tūkst. t žirnių iš 212,3 tūkst. ha ploto. 2025 m. žirnių pasėlių plotas šalyje išaugo iki beveik 270 tūkst. ha, o derlius siekė 626,6 tūkst. tonų. Maždaug 75–80 proc. Ukrainoje užauginamų žirnių yra eksportuojama.

Kadaise žemės ūkio praktikas Volodymyr’as Ivaniuk’as (Volodymyras Ivaniukas), galvodamas apie Polesės krašo ūkių (ypač savo gimtosios Žytomyro srities) išeitį iš aklavietės (prastas dirvožemis, bet priimtinas kritulių kiekis), rado optimalų kelią – auginti ankštinius. Jis sėkmingai pritaikė savo technologiją (vadinamąją Drevlyanska) keliuose regiono ūkiuose.

Vėliau jam pavyko rasti ankštinių augalų sprendimą žemės ūkio bendrovėms, dirbančioms kitomis klimato ir dirvožemio sąlygomis.

Laikui bėgant į ankštinius augalus Ukrainoje imta žiūrėti palankiau. Ministrai, mokslininkai pradėjo garsiai kalbėti apie jų svarbą iš tribūnų. Ilgainiui ir lauko diena netoli Jemčichos (Kyjivo srityje), kurią organizuoja Ukrainos ankštinių augalų ir sojų asociacija (įkurta susijungus ankštinių augalų augintojų ir sojų augintojų asociacijoms) ir žemės ūkio įmonė „TVK Seed Agrocompany“, virto tradicine visos Ukrainos lauko diena. Šių metų renginio šūkis – „Pelno formulė“, o dalyvių ir svečių buvo ne vienas tūkstantis.

Bendrovė TVK, kurios laukuose vyksta lauko diena, kasmet nuo 1 500 iki 700 ha skiria ankštiniams augalams: sojų pupelėms, žirniams, pupelėms. O demonstraciniuose laukeliuose – lęšiai ir spindulinės pupuolės (kitaip – mung pupelės). Jau greitai šie augalai atkeliaus ir į komercinius pasėlius.

„Sovietmečiu auginome tik tris ankštinius augalus, – prisimena V. Ivaniuk‘as. – Tai lubinai (vėliau jie išnyko, nes septintajame dešimtmetyje jais buvo persotinta sėjomaina, išsivystė antraknozė), žirniai ir pašarinės pupos. O dabar suskaičiavau 13 rūšių, tarp jų vikiai, peliuškos arba sėjamieji pašariniai žirniai (Ukrainoje juos draudė auginti, esą, teršia pasėlius, nors Baltijos respublikose, Rusijoje į juos žiūrėta palankiau).

Pupas buvo leidžiama auginti. Buvo vykdoma selekcija, ypač Vinycioje, Pašarų institute (dabar Podolės pašarų ir žemdirbystės institutas), taip pat Ternopilio žemės ūkio tyrimų stotyje. Pupos duoda gerą derlių, labai mėgsta drėgmę. Todėl jas reikia auginti Ukrainos vakaruose!

Ankštiniai augalai yra labai vertingi visų augalų priešsėliai. Jie gerina dirvožemio kokybę ir anksti atlaisvina vietą kitiems augalams (išskyrus sojų pupeles ir, ko gero, mung pupeles).

Dažnai nutinka, kad ūkininkai, rinkdamiesi konkretų ankštinį augalą, padaro klaidų (galima jas netgi pavadinti vaikiškomis), o paskui priekaištauja ir žeria kaltinimus (kažkam, tik ne sau) dėl prasto derliaus.

Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalų pasirinkimą, yra drėgmė. „Lubinams, pupoms, vikiams ir peliuškoms reikia labai daug drėgmės, – pabrėžia V. Ivaniuk‘as. – Dabar net lubinai neauga smėlyje. O dar yra pelėžirniai, mung pupelės ir avinžirniai, kurie, priešingai, netoleruoja užmirkimo.

Kai dirbau Poltavos srityje, pirmaisiais metais buvo 1 800 ha avinžirnių ir apie 1 000 ha lęšių. Jie gerai atlaikė sausrą. O pelėžirniai tikriausiai yra atspariausi sausrai. Žymus genetikas ir selekcininkas N. Vavilovas rašė, kad sausringiausiose Afrikos vietose auga pelėžirniai.

Volodymyr’as Ivaniuk’as

Kadaise kai kurie Ternopilio ir Chmelnickio sričių ūkiai susigundė auginti ankštinius augalus, kurie nebuvo būdingi jų regionams (pavyzdžiui, avinžirnius), nes viliojo geros kainos. Pirkėjai buvo indai ir pakistaniečiai. Tačiau jie pirko produkciją kartą per 4–5 metus, kai jų šalyje derlius neužderėdavo.

Žirniai visada buvo vertinami skyrium nuo visų kitų ankštinių augalų. Šiuo atžvilgiu jie šiek tiek panašūs į sojų pupeles, kurios pagal kai kurias klasifikacijas net nelaikomos ankštiniais augalais.

Manau, kad pietų šalyse ieškoma sėjomainos variantų dėl sausrų. Žirniai gali išdygti, kai dar nėra temperatūros, – pabrėžia V. Ivaniuk‘as. – Vegetacija prasideda kovą, vėliau – balandį – susiformuoja masė, šaknų sistema. Bet mažai tikėtina, kad pietų šalys pirks žirnius, nes visi jų pašarų fabrikai, įmonės pritaikytos sojų pupelėms.

Tačiau auginti žirnius prasminga ir pelninga dėl sėjomainos. Jei norite auginti kviečius, ypač pietuose, gerą derlių galite gauti po žirnių. Jungtis žirniai-žieminiai rapsai (arba žieminiai kviečiai) tampa aktuali. Odesos regionas perėjo prie žieminių rapsų ir prie žieminių kviečių. Žirniai patenka į šią schemą.

O kaip dėl ankštinių augalų monokultūroje? Tai labai nepageidautina. Vienintelė išimtis gali būti sojų pupelės. Net auginamos 3 metus iš eilės tame pačiame lauke jos nesukelia neišsprendžiamų problemų. O visos kitos monokultūros kelia rūpesčių.

Remiantis ekspertų nuomone, geriausia taikyti sėjomainą pagal schemą: ankštiniai-neankštiniai-ankštiniai-neankštiniai.“

Įmonės „AgroVista“ (Kirovohrado sritis, Centrinė Ukraina, bendras dirbamos žemės plotas – 200 tūkst. ha) plėtros ir investicijų direktorius Jurijus Skičko teigia: „Kur tik galime į savo laukų sėjomainą įtraukti sojų pupeles, ten jas ir sėsime. Ir nepamirštame žirnių. Matau, kad Ukrainos ūkiai vis dažniau sėjomainose augina žieminius žirnius. Tai irgi geras priešsėlis. Jei žirniai žiemą gauna pakankamai drėgmės, jie lengviau pereina pavasario etapus. Tada derlius yra patikimesnis. Atitinkamai ir kaina yra geresnė. Didelė rinka, visų pirma, Indija, kur milijardas žmonių nori būtent baltymų.“

„Norint auginti nišinius egzotinius augalus, reikia turėti garantuotą rinką“, – kartą sakė vienos iš Ukrainos žemės ūkio bendrovių vadovas, tradicinių kultūrų šalininkas, kuris nišinius augalus vadino „zoologijos sodu“. Tačiau ir jis pripažįsta, kad su „ankštiniais augalais elgiasi pagarbiai“, pabrėždamas: „Vadinamieji pasaulio Pietūs niekada nenustos pirkti ankštinių augalų ir šis veiksnys mane gelbėja nuo atitinkamo galvos skausmo.“