Išaugęs dėmesys gyvūnų gerovei Lietuvoje liudija visuomenės brandą. Vis dėlto, gyvūnų apsaugos evoliucija kol kas nepasiekė tikslo – visapusio žiauraus elgesio su gyvūnais netoleravimo.

Baudžiamajame ir Administracinių nusižengimų kodeksuose aiškiai nereglamentuota, ką laikyti gyvūnu, todėl gali kilti klausimas – kokių tiksliai gyvūnų apsaugą užtikrina įstatymai? Atsakymą aptinkame kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme pateikiama ne tik bendrinė gyvūno sąvoka, bet ir atskirų gyvūnų kategorijų (bandomųjų, ūkinių gyvūnų, augintinių, kovinių šunų ir kt.) apibrėžimai.

Dėl gyvūnų rūšių gausos įstatymuose neįmanoma išvardyti visų gyvūnų rūšių. Be to, gyvūnų rūšių sąrašas kinta dėl atrandamų naujų gyvūnų rūšių, tad gyvūno apibrėžimas turėtų būti suprantamas plačiąją prasme, t. y. į šią sąvoką įtraukiant ir paukščius, žuvis, laukinius žvėris, gyvulius, vabzdžius ir kt.

Taigi, formaliai Lietuvos įstatymai numato visų rūšių gyvūnų apsaugą, tačiau praktikoje atsakomybės už žiaurų elgesį su tam tikrais gyvūnais taikymas kur kas problematiškesnis, o kai kuriais atvejais net ir sunkiai įmanomas.

Žiauraus elgesio samprata – nevienareikšmė

Jokie Lietuvos teisės aktai tiesiogiai neapibrėžia žiauraus elgesio su gyvūnais sąvokos. Tačiau įstatymai pateikia nebaigtinį sąrašą, kuriame detalizuojami veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei. Tai gali būti veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina, gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, gyvūnų naudojimas taikiniams, zoofiliniai veiksmai su gyvūnais ir kt.

Taigi, žiaurų elgesį su gyvūnais galima suprasti kaip tyčinį skausmo, fizinės ir (ar) psichologinės kančios, pavojaus gyvūno sveikatai ar mirties gyvūnui sukėlimą ar nepriežiūros veiksmus, jei šie veiksmai padaryti nesant teisinio pagrindo. 

Be kita ko, įstatymai numato ir atskiruosius atvejus, kurie nelaikytini žiauriu elgesiu su gyvūnais, pavyzdžiui, akvakultūros gyvūnų gaudymas, gyvūnų medžiojimas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, gyvūnų kastravimas ar kiti įvairaus pobūdžio veiksmai su gyvūnais, kuriuos leidžia įstatymai. Vadinasi, už šių veiksmų su gyvūnais atlikimą asmenys nėra traukiami atsakomybėn. 

Baudžiamoji atsakomybė ar administracinė?

Lietuvoje gyvūnų gerovė nuo žiauraus elgesio su jais yra ginama už šiuos neteisėtus veiksmus numatant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, taigi žiauraus elgesio su gyvūnais ir jų kankinimo pasekmes nustato tiek Baudžiamasis tiek Administracinių nusižengimų kodeksai. Dėl šių priežasčių, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn už žiaurų elgesį su gyvūnais, svarbu atriboti, kokios rūšies atsakomybė gali būti taikoma atitinkamu atveju. 

Asmeniui taikytinos teisinės atsakomybės rūšis tiesiogiai priklauso nuo padarinių, kilusių žiauriai elgiantis su gyvūnu, t. y. tais atvejais, kai dėl žiauraus elgesio su gyvūnu veiksmų nekyla žalingų padarinių grėsmė arba tik gresia tokių padarinių atsiradimas, asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn.

Kitu atveju, pavyzdžiui, jeigu asmens padaromi veiksmai gyvūnui pasiekia tokį pavojingumo laipsnį, kad su gyvūnu elgiamasi taip, kad jis suluošinamas arba žūsta, asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė. 

Laisvės atėmimas – retenybė

Visuomenėje neretai kyla diskusijų apie bausmių griežtinimą, tačiau svarbu akcentuoti, kad norint kovoti su žiauriu elgesiu su gyvūnais nebūtina galvoti vien apie laisvės atėmimo maksimalios ribos didinimą, o daugiau dėmesio skirti šio nusikaltimo prevencijai.

Išanalizavę 2014–2024 m. paskirtas bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais, matome, jog per šį laiką dažniausiai taikytos baudos ir viešieji darbai. Taip pat taikytas laisvės atėmimas, tačiau nė vienu iš šių atvejų nebuvo paskirta maksimali vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, o per dešimt metų ši bausmė buvo pritaikyta vos 8 kartus. 

Be kita ko, už žiaurų elgesį su gyvūnais pastarieji gali būti konfiskuojami, tačiau šios baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimas susijęs su papildomais iššūkiais, pavyzdžiui, sąlygų laikyti konfiskuotus gyvūnus nebuvimu, apsunkinta paėmimo tvarka ar neretai pasitaikančiu pareigūnų kvalifikacijos trūkumu.

Be to, dėl gyvūnų prieglaudų ir kitų institucijų priimančių gyvūnus vietų trūkumo, apsunkinamas gyvūnų realizavimo procesas. Daugiausiai nepatogumų kelia procedūra dėl konfiskuotinų laukinių gyvūnų. Sprendimą kur laikyti šiuos gyvūnus, kokiomis sąlygomis ar iš viso sunaikinti sprendžia Aplinkos ministerija.

Pavyzdžiui, konfiskuotas gyvūnas gali būti perduodamas globėjams, turintiems tinkamas sąlygas tiems gyvūnams laikyti, arba kitiems gyvūnų laikytojams, galintiems užtikrinti tinkamas sąlygas ir sutinkantiems perimti tokius gyvūnus.

Tais atvejais, kai Lietuvoje tokių tinkamų sąlygų laikyti gyvūną apskritai nėra, šis gali būti perduodamas į kitas užsienio valstybes, galinčias apgyvendinti gyvūną.

Rūta Folk, advokato padėjėja

advokatų kontoros „Marger“ teisininkė