„Amoniako, pagrindinės azotinių trąšų gamybos žaliavos, rinka pernai išgyveno sumaištį – amoniako pasiūla mažėjo, kainos didėjo, tad į Europą amoniako importuota gerokai mažiau. Dėl didėjančių gamybos sąnaudų sumažinta ir vietinė amoniako gamyba. Nors ji pamažu atnaujinama, Rusijai vasarį žadamos įvesti naujos sankcijos greičiausiai privers viską keistis iš esmės“, – sako „Agrochemos“ komercijos direktoriaus Gerardas BRAZAITIS.

Dėl žalos amoniako gamybos įrenginiams, nuo 2022 m. kovo Ukrainos eksportas praktiškai sustojo. Rusijos amoniako eksportas nuo balandžio sumažėjo 95 procentais. Nors Trinidadas ir Tobagas bei JAV padidino eksportą, tačiau to nepakanka patiriamiems nuostoliams kompensuoti.

Rusiškos amonio salietros eksportas nuo karo Ukrainoje pradžios iki metų pabaigos sumažėjo 67 proc., o kalcio amonio salietros – 40 procentų. Jeigu Rusija ir Ukraina nebetiektų azotinių trąšų, pasaulis nebetektų apie ketvirtadalio 2023 m. reikiamo trąšų kiekio.

Neigiamą poveikį pernai išgyveno pasaulinė karbamido rinka – tiekimas iš Rusijos ir Ukrainos, kuris sudarė apie 15 proc., gerokai sumažėjo, o Kinija – didžiausia pasaulyje karbamido gamintoja – įvedė įvairias prekybą ribojančias priemones.

Tikimasi, kad spartus karbamido gamybos pajėgumo augimas Nigerijoje, Egipte ir JAV kompensuos didesnę dalį tiekimo iš Kinijos, Rusijos ir Ukrainos praradimo šiais metais.

Ar visiems užteks trąšų?

Europos gamintojai patenkina apie 80 proc. žemyno ūkininkų trąšų poreikio. Dėl aukštų dujų kainų 2022 m., trąšų gamyba, palyginti su 2021 m., sumažėjo 31 procentu.

„Tikėtina, kad besitęsianti energetikos krizė smarkiai išbandys Europos vienybę 2023 m. pirmąjį pusmetį. Daug energijos naudojančios pramonės šakos, įskaitant ir azoto trąšų gamintojus, priverstinai gali laikinai stabdyti veiklas, dėl dujų trūkumo ir poreikio pirmenybę teikti kitiems sektoriams.

Rusija taip pat planuoja nustatyti 23,5 proc. eksporto mokestį visoms trąšų rūšims, kai kaina viršija 450 JAV dolerių už toną. Rizika taip pat gali kilti ir dėl to, kad ES trąšų gamintojai neatnaujins gamybos visu pajėgumu. Žaliavų kainų neapibrėžtumas ir vis tamsėjančios ekonominės perspektyvos daug optimizmo neteikia“, – sakė „Agrochemos“ komercijos direktorius.

Jeigu vietinė gamyba neužtikrins reikiamo trąšų kiekio, pasak G. Brazaičio, lieka tikėtis, kad Europos uostai ir kelių transportas atlaikytų padidėjusius trąšų importo kiekius.

„Trąšos – būtinoji prekė, todėl teks imtis visų priemonių, kad jų poreikis būtų patenkintas. Viena iš tokių priemonių – trąšų importas. Tiesa, jų rinka vis dar pažeidžiama dėl sutrikusių tiekimo grandinių.

Gerokai padidėjo siuntų kiekis į Gdansko uostą Lenkijoje, todėl numatoma, kad jame gali būti pasiekta trąšų talpos riba. Labai padaugėjo kiekis Diunkerko uoste, Prancūzijoje. Potenciali galimybė Europai importuoti trąšas išlieka per Konstancos uostą Rumunijoje, nes ten fiksuojamas ženklus siuntų sumažėjimas iš Rusijos. Taip pat viltys dedamos į Antverpeną – ten, prireikus galima priimti 50 proc. daugiau trąšų“, – sako G. Brazaitis.

Kalbėdamas apie trąšų gabenimą sausumos keliais, jis pabrėžė, jog šiame sektoriuje taip pat matomas ženklus krovinių didėjimas, o sausumos logistika susiduria su nemažai iššūkių.

„Trūksta vilkikų vairuotojų, be to, didėjant dyzelino kainoms, nuolat auga ir krovinių vežimo išlaidų dalis. Manoma, kad vairuotojų trūkumas ir aukštos dyzelino kainų derinys sukurs Europoje audrą, dėl kurios pervežimai greitu metu gali pasiekti rekordinį kainų lygį“, – sakė G. Brazaitis.

Jo teigimu, rinkos dalyviai daugiausia vilčių deda į tai, kad gamintojai atnaujins finansiškai palankiausią vietinę gamybą. Šiam scenarijui nepasiteisinus, lieka tikėtis, kad Europos uostai sugebės priimti didesnį importuojamų trąšų kiekį, taip aprūpinant Europos regioną labiau konkurencingais produktais ir neleidžiant trąšų kainoms augti dar labiau.