Akademija (Kėdainių r.). Ilgametis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkas, javų selekcininkas akad. dr. Vytautas Ruzgas komentuoja, kas svarbu auginant kviečius ir nuo ko priklauso grūdų kokybė:

„Šaliai atgavus nepriklausomybę tapau atkurtos žieminių kviečių selekcijos programos vadovu ir daug metų jai vadovavau. Sovietiniais laikais buvo teigiama, kad Lietuvoje neįmanoma užauginti geros kokybės žieminių kviečių: jie tik ragaišiui. Pyragui – tik vasariniai.

Tada mes išsikėlėme tikslą, kad Lietuva taptų aukštos kokybės kviečius auginančia šalimi. Neilgai trukus taip ir įvyko. Registravome mūsų pirmąją lietuvišką kokybiškų kviečių veislę Ada, vėliau kitas, o prieš tai rekomendavome atsivežti iš Vokietijos veislę Zentos. Apie pašarinių kviečių auginimą kalbos nebuvo, tam yra miežiai. 

Praėjus porai dešimtmečių, į šalį pradėjo plūsti žemesnės kokybės, bet derlingesnės žieminių, o ir vasarinių kviečių veislės. Supirkimo kainos tapo nepalankios kokybiškiesiems kviečiams. Taip yra iki dabar, apie tai savo kreipimesi rašė ir Šakių rajono žemdirbiai.

Pastabūs suvalkiečiai prideda, kad kokybės klausimus lemia ne vien azoto trąšos, bet ir veislių genetika. Ir jie teisūs. Augalui susintetinti baltymų molekulę reikia daugiau energijos, negu krakmolo molekulę. Todėl veislės, brandinančios kokybiškų baltymų grūdus, visada bus mažiau derlingos. Klausimas, kiek mažiau?

Ką rodo Vokietijos duomenys

Panagrinėjau 2023 m. Vokietijos duomenis, jie turi, ko gero, pačią geriausią Europoje veislių įvertinimo ir sėklininkystės apskaitos sistemą. Vokiečiai kviečių veisles pagal kokybę skirsto į E, A, B, C kategorijas, kas (su nedideliais nukrypimais) prilygsta mūsų ekstra, I; II ir III klasei. Kad būtų aiškiau, naudosiu mūsų klasifikaciją. Pagal vokiečių veislių tyrėjų (BSA) duomenis, ekstra kviečiai savo derliumi nuo I-os klasės atsilieka 25 proc., nuo II-os – 37 proc., nuo III-os – 43 proc.

Jeigu kitas klases palygintume ne su ekstra, bet su pirmąja klase, tai II klasės veislės buvo derlingesnės 16 proc., o III klasės – 25 proc.

Pagal deklaruotus sėklininkystės plotus Vokietijoje iš 27,19 tūkst. ha bendro sėklinio ploto ekstra kviečių veislės sudarė 24 proc., I klasės – 53 proc., II – 16 proc., III – 7 proc.

Ne tik baltymai svarbūs

Mūsų skaičiavimais, panašūs derliaus skirtumai tarp klasių yra ir Lietuvoje. Iš karto pasakau, kad kviečių grūdų kokybę vertinti vien pagal baltymų kiekį yra klaidinga, nes skiriasi pačių baltymų kokybė. Tą parodo sedimentacija, tešlos elastingumo ir kiti rodikliai. Nežinau, kas ir iš kur standartui paėmė, kad ekstra ir I-ai klasei užtenka, jog sedimentacija būtų tik 35 ml. Tai – klaida, toks rodiklis rodo tik III-ą klasę. Sedimentacija ekstra kviečiams turi būti 45–55 ml.

Rinkos ekonomikoje viską diktuoja kainos. Pažiūrėjus į vidutines kainas Lietuvoje: šiuo metu I klasės kviečių grūdų kaina už ekstra kviečius mažesnė tik apie 4 proc., už II-os klasės – 7 proc., o už III-os – 12 proc. Kas gi augins aukščiausios kokybės kviečius ir praras 1,5–2 tonas derliaus iš hektaro, kai tik tokie kainų skirtumai?

Aišku, galima gerokai padidinti azoto trąšų normas. Baltymai nuo jų smarkiai kyla aukštyn. Kyla ir sedimentacija, bet kur kas mažiau. Didėja ir išlaidos, kurias moka skaičiuoti visi. Kodėl vokiečiams apsimoka auginti aukštos kokybės kviečius, reikia daugiau analizuoti, bet jų ūkininkams pinigai iš dangaus taip pat nebyra.

Šakių rajono ūkininkai užsiminė ir apie gamtos sąlygas. Pastaruoju metu apie jas mažai kalbama. Laukuose įsivyravo labai derlingos, bet iš tiesų nepatikrinto žiemkentiškumo kviečių veislės. Lepios veislės būna ženkliai derlingesnės, kaip ir mažiau kokybiškų grūdų. Jeigu šiltos žiemos bus nuolatos, gal problemų ir nebus. Gal.

Ką daryti, kad Lietuvoje augtų geros kokybės kviečiai?

Pirmiausia verta žinoti, kad azoto trąšų padidinimas nėra 100 proc. sprendimas. Antra, jau nuo veislių registracinių tyrimų kviečių veisles reikėtų skirti pagal jų kokybės grupes. Dabar vertinant veisles, jos rodomos vienoje eilutėje ir visi aikčioja, kokios šaunuolės derlingosios pašarinukės. Ir tokia informacija pasklinda po šalį. Veislių tyrimuose reikėtų tirti ir veislių kepamąsias bei tešlos savybes. Be jų, turime nepilną informaciją, o kviečiai – stambus rinkos žaidėjas.

Justas Eimontas, „Linas Agro“ atstovas, savo kreipimesi teisus: sertifikuotų sėklų naudojimas – viena iš pažangios agronomijos sąlygų. Kaip sako švedai, veislė pati apmoka savo kainą. Dabar deklaruojama, kad apie 40 proc. žemdirbių augina nežinomas veisles. Gal taip tikrovėje ir nėra, bet įspūdis nekoks. Pasigendu ir supirkėjų reakcijos į tai.

Džiugu, kad šalyje padaugėjo privačių veislių tyrimų, žemdirbiai patys tiria veisles. Tik priminčiau, kad veisles reikia tirti metodiškai, vadovaujantis vieno skirtumo reikalavimu. Veislės, augintos skirtinguose laukuose ar net skirtingais metais, gali duoti klaidingą informaciją. Tie, kas įrengia laukelius su pakartojimais, vertindami veisles turėtų neužmiršti statistinės analizės ir mažiausios patikimo skirtumo ribos. Kaip sako statistikos mokslas, jeigu skirtumas tarp veislių derliaus neviršija 5 proc. – duomenys nepatikimi.

Patyrusieji taip pat žino, kad tyrimai natūraliose sąlygose turi būti daromi ne vienus metus, o klaidinga informacija blogiau, nei jos neturėjimas. Dabar matyti kai kurių augintojų blaškymasis – metus veislę paaugino, puola prie kitos, nes toji, pavyzdžiui, 300 kg iš ha derlingesnė, nors statistiškai tai nepatikima, kitais metais gali būti kitokie rezultatai.

Ar valgysime skanią duoną? Vakar nusipirkau vadinamos itališkos duonos ir dar kartą nusivyliau. O buvo prieš kelis metus tokia skani, kaip pietų šalyse. Kam su kokybe stengtis, juk perka ir iš prastų kviečių iškeptą. Suvalgysiu, jokios duonos lietuviai neišmeta...“