Kaunas. Prieš 100 metų Lietuva savo nepriklausomybę kūrė valstietijos, tradicinių vertybių ir žemės ūkio pagrindu. Agrarinis sektorius tapo atgimusios valstybės ekonomikos šerdimi. Ar gebame pasiimti iš praeities tai, kas praverstų šiandien ir ateityje? Apie valstybės, žemės ūkio ir žmogaus santykį kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktoriumi dr. Edvardu MAKELIU.

Šis vasaris - valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties mėnuo. Jei tektų kalbėti apie mūsų šalies žemės ūkio atkūrimą, palyginti, kaip jis kito istorijos tėkmėje, į kokius kertinius momentus atkreiptumėte dėmesį?

Besikuriančios 1918 m. Lietuvos valstybės paveldėtas ūkis buvo sugriautas karo. Net palyginti su latvių ir estų ūkiais, mūsų buvo labiau nualinti. Dėl karo veiksmų ir rekvizicijų kraštas neteko apie 40 proc. arklių (o tai buvo pagrindinė „mechanizacijos" priemonė), beveik 50 proc. galvijų, daugiau kaip 60 proc. kiaulių ir 30 proc. avių. Valstybės kūrėjams teko spręsti nemažai svarbių problemų: reikėjo sudaryti žemės tvarkymo įstaigas, spręsti žemės valdymo problemą, t. y. ruošti reformą, imtis žemės ūkio atstatymo ir plėtros, rengti žemės ūkio specialistus, rūpintis žemės ūkio produkcijos perdirbimu ir realizavimu.

Nepriklausomybės metais įvykdyta žemės reforma ir kaimų išskirstymas vienkiemiais milžinišku mastu sudarė geresnes sąlygas ūkininkauti, intensyvinti ūkį, prisitaikyti prie rinkos. Vienkiemių sąlygomis efektyviau galima buvo naudoti žmonių ir gyvulių darbo jėgą. Žemės ūkis tapo šalies ekonomikos šerdimi. Apie pasiekimus iškalbingai byloja skaičiai: apie 1939 m. kviečių derlingumas sudarė vidutiniškai 12 centnerių, o Suvalkijoje - 15-17 cnt/ha, bulvių - vidutiniškai 116, o Užnemunėje - iki 140 cnt/ha. Pieno iš karvės primelžta apie 3 350 kilogramų.

Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė priverstinė kolektyvizacija nubloškė Lietuvos agrarinį sektorių gerokai atgal. Suvalstybinti ūkiai pasiekė nepriklausomos Lietuvos produktyvumo rodiklius tik 1965 metais, tačiau bulvių derlingumo rodiklių pasiekti taip ir nepavyko - sovietmečiu, apie 1985-1988 m., daugiausia buvo prikasama 130-135 cnt/ha. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių. Praeito šimtmečio viduryje Europos žemės ūkyje traktoriai ėmė masiškai keisti arklius. Lietuvoje šie pokyčiai prasidėjo maždaug 1958-1959 metais. Traktorių traukiami plūgai arė giliau, armens sluoksnis nuo 15-16 cm pagilėjo iki 22 cm, derlingas žemės sluoksnis buvo sumaišytas su nederlingu, o viso to rezultatas - skandalingai mažas 1959-ųjų derlius. Apie tai savo straipsniuose rašė Petras Lazauskas.

Derliaus lygį pavyko atkurti, kai Sovietų Sąjungoje imta aktyviau naudoti trąšas, pagerėjo sėklininkystė. Ilgainiui javų derlingumas stabilizavosi ties 30-34 cnt/ha riba ir, nepaisant visų pastangų, nedidėjo, nes technologiškai atsilikusi valstybė nemokėjo kovoti su augalų ligomis ir kenkėjais, stigo arba nebuvo augalų apsaugos priemonių. Kai išmokta įveikti grybelines ligas, pažangiuose ūkiuose imta kulti po 40-42, o atskiruose ūkiuose net ir 50 cnt/ha grūdų.

Penkis dešimtmečius Lietuvos valstybė buvo praradusi nepriklausomybę, o jos ūkis - savarankiškumą, funkcionavo griežtuose komandinės-administracinės sistemos rėmuose. Atkūrus nepriklausomybę, mūsų ūkininkams tapo prieinamos pažangiausios technologijos, prasidėjo jų adaptavimas, gamyba gavo naują postūmį, pasiekėme rekordinių derlių. Net itin nepalankiais 2017-aisiais Lietuvos žemdirbiai prikūlė 6 mln. t grūdų - tai antras didžiausias derlius per pastaruosius 27 nepriklausomybės metus ir antras šimtmečio istorijoje. Yra pagrindo prognozuoti, kad po 5-7 metų Lietuvoje kulsime 8-9 mln. tonų grūdų.

IŠSAMŲ INTERVIU SKAITYKITE ČIA