Kaunas. Metams baigiantis ūkiai apžvelgia, kokie jie buvo, skaičiuoja pelnus arba nuostolius ir planuoja ateities darbus.  

Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas? - portalas manoukis.lt klausė skaitytojų.

Savo nuomones išsakė beveik 800 žmonių. Didelė jų dalis nusiteikę labai pesimistiškai: net 43 proc. ūkį artimiausioje ateityje ketina likviduoti arba parduoti. Trečdalis (31 proc.) nuomonę išreiškusiųjų mano, kad ateityje teks labiau „veržtis diržus“, taupyti. Apie šeštadalis (16 proc.) apklausos dalyvių galvoja, kad kitąmet daugiau ūkiui reikalingų prekių teks imti skolon arba kreiptis į banką paskolos. Tik mažiau negu dešimtadalis (vos 8 proc.) nuomonę išreiškusių skaitytojų teigia, kad jiems lėšų pakanka ir nėra kuo skųstis.

Pažvelkime į šią temą truputį plačiau: portalas manoukis.lt paklausė ekonomisto, koks būdas geriausiai užtikrintų ūkių ateitį: dar didesnis taupymas ar prekės (trąšos, sėklos, pesticidai) į kreditą iš agroverslo įmonių mainais į rudenį tiekiamus grūdus, ar paskolos iš bankų bei investavimas?

Komentuoja SEB banko ekonomistas Tadas POVILAUSKAS:

Pirmiausiai vertėtų apžvelgti esamą ir būsimą mokestinę aplinką. Seime besiskinantys kelią pasiūlymai, aktualūs ūkininkaujantiems asmenims, nebėra labai reikšmingi – panašu, kad akcizo tarifas gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos subjektams gaminti žemės ūkio produktus, didės minimaliai – 4 eurais už toną. Žemės ūkio paskirties žemės mokestinės vertės mažinimo koeficientas nebebus didinamas nuo 0,35 iki 0,5 proc., o gyventojų pajamų mokesčio tarifo vykdantiems veiklą pagal individualios veiklos pažymą kėlimas nuo 15 iki 20 proc., kai apmokestinamos pajamos viršija 35 tūkst. eurų, taip pat vargu ar bus patvirtintas.

Todėl teigti, kad kitais metais ūkininkų finansinė padėtis smarkiai prastės dėl valdžios sprendimų, negalima.

Kur kas svarbiau ūkininkams yra ne pačios valdžios sprendimai, o tai, kaip keičiasi žemės ūkio produkcijos kainos bei išauginti grūdų, daržovių, vaisių, primelžto pieno ar pagamintos mėsos kiekiai, kurie būtent ir daro svarbiausią įtaką, ar ūkiams metai bus lengvi, ar sudėtingi.

Apskritai, visi suprantame, kad žemės ūkio produkcijos kainos, kai kalbama apie grūdus ar pieną kaip žaliavą, yra priklausomos nuo pasaulinių tendencijų, labai svyruoja. Tačiau iš esmės kainos per dvidešimt metų bent jau Europos Sąjungoje (ES) vingiuoja panašiame intervale. Pavyzdžiui, žaliavinio pieno vidutinė supirkimo kaina šių metų spalį ES buvo 34 euro centai už kilogramą, arba tokia pati kaip 2001 metų spalį. Tai reiškia, kad ūkininkas Europoje šių metų spalį už tą patį pieno kilogramą gauna tokią pat kainą kaip prieš 18 metų.

Tikėtina, kad globalizacija pasaulyje nesustos ir technologijoms toliau tobulėjant, žaliavinė produkcija ir po dvidešimt metų gali kainuoti tiek pat, kiek šiandien. Ką tai reiškia Lietuvos žemės ūkiui?

Pirma, reikia sumažinti tos superkamos žemės ūkio produkcijos kainų atotrūkį, kuris dar likęs, palyginti su ES vidurkiu – pavyzdžiui, žaliavinio pieno. Tai galima padaryti tik stiprinant vidutinius ir didelius karvių ūkius, o mažiems pieno ūkiams ateitis yra tik gaminant ir parduodant ne žaliavą, o galutinę produkciją tiesiai gyventojams. Kita vertus, ir didžiausiems pieno gamintojams, kurie jau dabar gauna europines pieno supirkimo kainas, lieka ta pati problema – realu, kad jų gaminamos žaliavos kaina per ateinantį dešimtmetį nedidės.

Antra, pasaulyje toliau skinasi kelią ekologinio ūkininkavimo banga. Tad šioje terpėje yra labai daug galimybių, bet vėl tam reikia ūkininkui būti ne tik gamintoju, bet ir dalyvauti perdirbimo ar tiekimo grandinėje.

Trečia, valstybės tikslas yra siekti, kad ES tiesioginės išmokos Lietuvoje artėtų prie ES vidurkio atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje darbo užmokestis ir pragyvenimo lygis artėja, ir tikėkimės, sparčiai artės prie Vakarų Europos.

Kas yra neišvengiama tokioje aplinkoje, kai bendras žaliavos kainų lygis nedidėja, o matomi tik kainų svyravimai kelių metų periodu? Tai - poreikis ūkiams visada turėtų finansinių rezervų, arba tiesiog santaupų, kurios turi būti sukaupiamos esant geram derliui ar geroms produkcijos kainoms.

Tie ūkiai, kurie sukaupė finansinių atsargų 2014-2017 metais, kai pajamos iš augalininkystės buvo didelės, tikrai galėjo jausti santykinai ramiau 2018-2019 metais ir nepamiršti investuoti.

Suprantama, kad sukaupti „lašinius“ lengviau didiesiems ūkiams. Vis dar sunkiai suprantama, kodėl žemės ūkio atstovai nesutaria dėl rizikos fondų sukūrimo, kuris pagelbėtų ūkiams nepalankiais metais.

Be to, kažkodėl retai vertinama, kad žemės ūkio veikla užsiimančių įmonių ar ūkininkų turima nuosava žemė yra turtas, kuris kritinėje situacijoje gali būti vertinamas kaip santaupos. Ypač turint omenyje, kad per pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio paskirties žemės kaina padvigubėjo, todėl ir turto vertė yra išaugusi. Ir nereikia kalbėti apie žemės pardavimą – ūkiams, kurie laikinai turi finansinių problemų, bet turi nuosavos žemės, viena iš trumpalaikio finansavimo pritraukimo galimybių yra pasiskolinimas įkeičiant žemę. Žinoma, tai galioja tik esamiems didesniems ūkininkams, o mažiems ūkiams, ypač neturintiems žemės, tokia galimybė yra sunkiai prieinama.

Kita alternatyva, kai turima mažiau finansinių išteklių – daugiau reikalingų gamybai prekių imti skolon iš žemės ūkio produkcijos supirkėjų, yra neišvengiama, jeigu nėra galimybių tiesiogiai pasiskolinti iš bankų ar kitų paskolas teikiančių įmonių. Tačiau ir pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad dažnai tiek ūkininkai persistengia įsiskolindami prekių tiekėjams, tiek ir didžiausi grūdų supirkėjai vis dar nesuvaldo rizikos ir pervertina ūkininkų sugebėjimus su jais atsiskaityti.

Galima teigti, kad kelios didžiausios grūdų supirkėjos Lietuvoje yra kaip maži bankai, kredituojantys ūkininkus, tačiau vargu, ar jos visos atsakingai kaip bankai valdo ir apskaičiuoja visas rizikas, susijusias su tokio kreditavimo veikla. Taip pat panašu, kad šiuose ūkininkų ir ūkininkus kredituojančių grūdų supirkėjų komerciniuose santykiuose dar trūksta teisinio ir reguliacinio aiškumo.

2020 metais žemdirbiams aktualūs valdžios sprendimai tikrai nebus esminiai, kurie skatintų ūkininkų pasitraukimą iš ūkių. Tiesiog turime struktūrinius pokyčius, kai ūkininkaujančių asmenų skaičius mažėja ir to nesustabdysime. Tačiau ką valdžia turi ir gali daryti, tai – sudaryti palankias sąlygas tiems ūkiams, kurie per artimiausią dešimtmetį bus konkurencingi vidaus ir pasaulio rinkoje. Tiems, kurie patys nori imtis iniciatyvos augti.

Tuo tarpu mažų ūkininkų, kurie lieka prie žaliavos gamybos ir neina į galutinio produkto tiekimo grandinę, rėmimas tampa socialinė, bet ne investicinė priemonė.

Tiesa, grįžtant prie mokesčių – valdžia turėtų atsižvelgti į aiškius tris efektyvių ir visuomenės nepriešinančių mokesčių principus. Visų pirma, kuo žemės ūkio veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo uždirba daugiau pelno, tuo jo pelno mokesčio ar GPM tarifas (kalbant apie individualią veiklą) turi būti arčiau kitų veiklų apmokestinimo. Antra, visada verta apsižvalgyti, kas dedasi aplinkui Lietuvą ir koks ūkininkų apmokestinimas yra aplinkinėse šalyse. Pavyzdžiui, tai, kad Lietuvoje už vieną hektarą skiriama 15 proc. daugiau lengvatinio dyzelino negu Lenkijoje, ar Latvijoje turbūt yra sunkiai paaiškinama.

Galiausiai, mokesčių sistemoje neturi būti staigių pokyčių ir labai svarbu nustatyti kryptį, kur link ir kaip judės mokesčiai. Nes tik tai leidžia geriau ūkininkams ir kitiems asmenims pasiruošti ir įvertinti mokesčių atnešamus pokyčius.

MŪ inf.