Vilnius. Nors pernai ariamosios žemės plotas Lietuvoje išsiplėtė, o derlius siekė 7,5 mln. tonų, tačiau ne visi ūkininkai galėjo jaustis patenkinti ir ramūs. Paaiškėjo, jog galima džiaugtis tonomis, bet nusivilti eurų suma, tenkančia vienam hektarui. Kodėl?

Pasak SEB banko valdybos narės ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovės Eglės Dovbyšienės, priežastis paprasta – esame globalios rinkos dalis. Pastaraisiais metais rinkose vyrauja didelė grūdų pasiūla, pranokstanti suvartojimo apimtis. Pasaulyje pernai suvartota apie 820 mln. tonų kviečių, kai prikulta – apie 828 mln. tonų.  Be to, kainas dar gali paspausti gausūs derliai Australijoje ar Argentinoje.

Patyrę ūkininkai jau žino, ką reiškia pasaulinių naftos ir dujų kainų šuoliai ir dideli svyravimai – aukštyn pajuda trąšų ir augalų apsaugos produktų kainos. Apibendrinant, Lietuvos ūkininkai dalyvauja globaliame versle – dalis jų veiklos sąnaudų priklauso nuo makroekonomikos tendencijų.

„Todėl vien gerai užauginti nebeužtenka. Sėkmingiausi ūkiai jau seniai vadovaujasi tokiais pačiais principais, kaip ir verslas: nuolat seka pinigų srautus ir analizuoja, kaip pasiskirsto išlaidos, modeliuoja, kur gali atsirasti trumpalaikė įtampa, galiausiai – apsibrėžia, kokie sprendimai leis ne tik išgyventi sezoną, bet ir ramiau pasitikti kitą.

Paprastai ūkiuose pajamos dažnai įplaukia vienu ar keliais etapais, o išlaidos išsidėsto per visus metus – tarsi lašėtų nuolat. Jeigu po pagrindinių įplaukų pinigai nepaskirstomi tikslingai, tai metų viduryje gali sudygti nerimo daigai: derlius buvo, apyvarta buvo, o apyvartinių lėšų – trūksta.

Išvengti likvidumo įtampos metų viduryje padeda finansinė disciplina: būtinos veiklai, investicinės ir rezervinės – taip galima paskirstyti gautas pajamas. Vaizdžiai tariant, jeigu už derlių gautus pinigus padalytume į tris dėžutes, pirmoje atsidurtų lėšos metinėms sąnaudoms, mokesčiams, nuomai, atlyginimams, paskolų įmokoms. Antra dėžutė – tai, kas kuria našumą ateityje: technika, skaitmeniniai sprendimai ir įgūdžiai, modernizacija. Trečioje dėžutėje tegul kaupiasi rezervas netikėtumams, kurių žemės ūkyje visada bus daugiau negu norėtųsi“, – sako E. Dovbyšienė.

Anot jos, disciplina ypač svarbi prisiminus, kokie kontrastingi buvo pastarieji metai. 2022-aisiais EBITDA šoktelėjo gerokai aukščiau kelerių metų vidurkio ir pelningumas džiugino daugumą ūkininkų. Tačiau po panašių pakylėjimų dažnai ateina atoslūgiai: 2023 ir 2024 metais rodikliai buvo pastebimai žemesni negu daugiametis vidurkis. Taigi, jei po gerų metų nėra sukauptas gausesnis rezervas, vėliau tenka spręsti problemas brangiausiu būdu – skubant, spaudžiant terminams.

Ar kokybė atsiperka?

Pasak banko atstovės, pilnus aruodus ir tonas grūdų juose paprasta pamatyti, išmatuoti jų kokybę – taip pat. Kur kas sudėtingiau laiku įvertinti kainą, už kurią grūdus įmanoma parduoti.

„Pažymėtina, kad dėl aukštų trąšų kainų nemažai ūkių įjungė taupymo režimą. Trąšų naudojimas Lietuvos javų laukuose 2022–2024 m. sumažėjo apie 30 procentų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip logiškas sprendimas. Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus – trąšų stygius lėmė prastesnę produkcijos kokybę ir mažesnę kainą.

Sumažėję grūdų baltymingumo rodikliai – ne tik laboratorinis skirtumas. Lietuvišką produkciją tai nukreipia į kitą rinką, pas kitą pirkėją, už kitą kainą. Žemesnės kokybės grūdai tiesiogiai konkuruoja su gausia pasiūla iš Rusijos, Ukrainos, Rumunijos.

Užtat aukštesnio baltymingumo grūdai susiduria su mažesne konkurencija ir dažniau gauna geresnę kainą. Antai vasaros pabaigos ir rudens pradžios kainų skirtumas tarp 1 ir 3 klasės kviečių siekė maždaug 15–25 Eur/t, o tarp ekstra klasės ir 3 klasės – apie 40 Eur/t. Hektarui šie skirtumai reiškia 125–150 Eur pajamų. Vaizdžiai kalbant, kartais pelną lemia ne viena kita pilna puspriekabė, o keli baltymingumo procento punktai.

„Kiek kainuoja trąšos?“ yra svarbus klausimas. Tačiau dar svarbesni yra „kiek pajamų ūkiui nubrauks per mažas trąšų naudojimas? O kiek kaštus padidins per didelis tręšimas?“, – teigia E. Dovbyšienė.

SEB analitikai pastebi, kad žemės ūkiui tenkanti ekonomikos pyrago dalis vis mažėja. Kita vertus, sektoriaus dalis susitraukė ne todėl, kad žemės ūkis tapo nesvarbus, o dėl to, kad kiti sektoriai vertę augina greičiau. Be to, ūkių skaičius mažėja, konsolidacija tęsiasi, o ūkininkų amžiaus struktūra spaudžia ieškoti naujos kartos sprendimų.

Kita vertus, žemės ūkio svarba auga. Stiprinant ekonomikos ir visuomenės atsparumą, maisto saugumas yra kritiškai svarbus – tiek Baltijos valstybių regionui, tiek visai ES.