Europos Parlamente įvyko diskusija Lietuvai aktualia tema „Kaip sąžiningai ir vienodai elgtis su ūkininkais visoje Europos Sąjungoje“. Kartu su kitais žemdirbiams svarbiais klausimais buvo svarstoma ir 52,4 tūkst. Lietuvos piliečių pasirašyta peticija „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“. Apie šios diskusijos rezultatus ir apie Lietuvos žemdirbių padėtį kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu ROPE.

Kaip vertinate vakar įvykusio posėdžio metu išsakytas mintis ir apskritai, kiek reikšmingas tokio pobūdžio diskusijų formatas? Kuo jis išsiskiria nuo kitų anksčiau vykusių diskusijų? Ar išgirdote naujos informacijos, naujų argumentų?

Tai galima pavadinti ir tam tikra kovos dėl žemdirbių teisių kulminacija. Patikslinsiu, kad tai buvo ilgai laukti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros bei Peticijų komitetų klausymai. Europos Parlamento Žaliųjų/ELA frakcija, kuriai priklausau, prašė šių klausymų daugiau nei prieš metus. Pavyko gauti kitų grupių pritarimą, kad jie būtų surengti.

Tačiau pasiteisinant prasidėjusia pandemija, komitetas klausymus atidėliojo ir vilkino, neteikdamas konkrečių atsakymų. Lietuvos žemdirbiai netgi kreipėsi į Europos ombudsmeną dėl Peticijų komiteto vengimo laiku išnagrinėti ir išspręsti Lietuvos žemės ūkio tarybos inicijuotą peticiją.

Mano manymu, dėl nukeltų klausymų kalta ne tik pandemija, bet ir tai, jog kai kurioms pusėms politiškai nepatogu apie tai kalbėti, kol vyksta derybos dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos.

Deja, panašu, kad dauguma parlamentarų suinteresuoti palikti diskriminuojančią tvarką, kuri iš esmės prisideda prie dalies Vakarų ir Vidurio Europos, t. y. ES šalių senbuvių, kurioms mokamos didžiausios išmokos, ūkininkų protegavimo ir skatina ūkių nykimą šalyse, kurios yra ES pakraščiuose, tarp jų – ir Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse.

Diskusijos metu Lietuvos peticijai buvo skiriama daug dėmesio, kalbėjo ne tik Baltijos šalių, bet ir kitų valstybių EP nariai. Pvz., čekų europarlamentaras, palaikęs Lietuvos peticijos rengėjus, išsireiškė ypač griežtai, sakydamas, kad Europos Sąjunga negali būti kuriama valstybių kolonizavimo pagrindu...

Primenu, kad šią peticiją su žemdirbių atstovu Jonu Vilioniu įteikėme Europos Parlamento Peticijų komitetui dar 2018 m. vasarį. Ketvirtus metus Europos Parlamente aktyvi peticija reiškia, kad jos reikalavimai yra pagrįsti, o žemdirbių lūkesčiai – teisėti. Galima sakyti, kad bent jau žemės ūkio srityje mes neturime kito tokio atvejo, kai Europos Parlamente peticija gyvuoja taip ilgai.

Pasakysiu grubiai, suinteresuotieji ją „uždaryti“ tiesiog neturi pagrindo tai padaryti. Tuo šie klausymai ir ypatingi – jie rodo, kad Europos Komisija atsidūrė aklavietėje, kai diskriminaciniai sprendimai, jau, galima sakyti, priimti, o Lietuvos žmonių peticija akis bado nenuginčijamais argumentais ir nėra kaip jos „įkišti į stalčių“, nepaisant to, kad ji jau tikrai ilgai guli „ant darbinio stalo“.

Dar vienas reikšmingas šių klausymų momentas – tai pasisakančiųjų ir palaikančiųjų kolegų gausa. Diskusijos metu skirtingų žmonių lūpomis buvo ne kartą garsiai ir vienareikšmiškai įvardinta, kad jie palaiko būtent Lietuvos peticiją ir ragina vykdyti joje išsakytus reikalavimus.

Šioje vietoje norėčiau pasakyti, kad esu dėkingas savo Žaliųjų/ELA frakcijai, kuri po ilgų įtikinėjimų, po išsakytų argumentų patikėjo manimi ir dabar vieningai palaiko tiesioginių išmokų suvienodinimo klausimą. Tik per aktyvumą, per nuolatinį bendravimą galėjau įgyti frakcijos kolegų pasitikėjimą ir gauti įtakingas pareigas formuojant europinę žemės ūkio politiką.

Priminsiu, kad vienintelė Žaliųjų/ELA frakcija, kuriai priklausau, vieningos ir teisingos Europos idėją iškėlė aukščiau nacionalinių interesų ir 100 proc. palaikė pataisas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo balsavime, kuris vyko praėjusių metų spalio mėn. Tame balsavime 244 palaikančius balsus galime laikyti geru bendro darbo su ūkininkų bendruomene rezultatu.

Akivaizdu, kad dirbant su šia tema palaikymas Europos Parlamente auga ir kitose frakcijose. Tačiau belaukiant, kol iš bendro ES biudžeto skiriamos išmokos ūkininkaujantiems pasieks ES vidurkį, ne vienas žemdirbys suspėjo pasenti. Negalime ignoruoti to, kad Lietuvos žemdirbių laikas nėra begalinis. Galima skaičiuoti milžiniškus nuostolius, kiek per šiuos metus Lietuvos žemės ūkio šaka „nukraujavo“, kiek ūkių, ypač smulkių ir vidutinių, buvo likviduota.

Dar 2002 m. ES Taryba nusprendė, kad 2013 m. tiesioginių išmokų dydis valstybėse narėse, kurios į ES įstos 2004 m., pasieks tuometinį išmokų vidurkį valstybėse narėse, kurios į ES įstojo iki 2004 m. Tačiau Lietuvos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos iki sąžiningo ir nediskriminuojančio lygio kyla per lėtai.

Tačiau Europos Komisijos Generalinio direktorato, atsakingo už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atstovas Georg‘as Häusler‘is, komentuodamas Lietuvos žemdirbių peticiją, teigė, kad dėl žemų tiesioginių išmokų atsakomybę turėtų prisiimti Lietuvos Vyriausybė, o ne Europos Sąjungos institucijos.

Man tai pasirodė desperatiškas bandymas nusimesti savo paties atsakomybę ir dar labai nekorektišku būdu. Georg‘as Häusler‘is bandė supriešinti žemės ūkį ir kaimą, teigdamas, kad Lietuva galėjo perkelti lėšas iš II ramsčio, t. y., – ES paramos kaimo vietovių projektams į I ramstį ir taip kaimo plėtros pinigais padidinti išmokas žemdirbiams.

Visi puikiai suprantam, kad kalbame apie to paties kaimo likimą ir atėmus iš vienų, bendra situacija nepasikeis. Ar Europos Komisijos atstovas mano, kad nereikia remti jaunųjų ūkininkų, kai mūsų šalyje vidutinis ūkininkų amžius yra vyresnis nei pensijinis? Ekologinių ūkių, modernizavimo skatinti nereikia? Ar nereikia remti dirbančių nederlingose žemėse? Ar vietos bendruomenes įgalinanti LEADER programa nereikalinga?

Vis dar girdime ir pasenusius argumentus apie skirtingas ūkininkų išlaidas, sąnaudas bei atlyginimus skirtingose šalyse. Tad metas Europos Komisijai atšviežinti žinias, nes Lietuvos ūkininkai naudoja tokias pačias ir tiek pat kainuojančias žemės ūkio priemones, dirba su ta pačia technika, naudoja tą patį kurą, kaip ir kiti Europos žemdirbiai. Tiesa, tokiomis nesąžiningos konkurencijos sąlygomis Lietuvoje dar ne visi įperka tą europietišką techniką. Tačiau Lietuva žemės ūkiui prisiėmė žaliojo kurso įsipareigojimus, tad sąnaudos ūkininkams tik didės, reikalavimai mūsų šalies ūkininkams jau dabar yra tokie patys, o kartais net aukštesni, nei kitų šalių ūkininkams.

Tą patį galiu pasakyti ir apie atlyginimus žemės ūkio sektoriuje. Geri specialistai, dirbantys su tausesne, modernesne technika, agronomai ir kiti specialistai jau seniai nedirba „už butelį“. Bet juk Europos Sąjungos priemonėmis ir siekiama pakeisti tokią silpniau išsivysčiusių šalių ar regionų socialinę ir ekonominę padėtį, juk ir stojom į ES, kad niekam nebetektų dirbti „už butelį“, kad žmonių pajamos būtų daugmaž tolygios ir leidžiančios oriai pragyventi tiek žemdirbiui, tiek jo samdytam darbuotojui.

Vadinasi, Jūs nepritariate Europos Komisijos atstovui Georg‘iui Häusler‘iui dėl kritikos Lietuvos Vyriausybei?

Lietuvos Vyriausybei aš pats turiu nemažai kritikos dėl žemės ūkio politikos. Pirmiausia, tai dėl vadinamojo Atsigavimo fondo lėšų skirstymo, kur Vyriausybė neatrado nė vieno euro žemės ūkiui, kai tuo tarpu Lietuva prisiėmė žaliojo kurso įsipareigojimų naštą ne tik pramonei, transportui, bet ir žemės ūkiui.

Kitas dalykas, nacionalinės valdžios sprendimais Lietuvoje būtina koreguoti perteklinius reikalavimus, kurių nėra kitose ES šalyse. Tačiau už žemas ES tiesiogines išmokas nacionalinė valdžia nėra tiesiogiai atsakinga.

Taip, buvę šalies vadovai nebuvo pakankamai atkaklūs derantis dėl jų. Tačiau tai nėra pinigų perkėlimo iš vienos kišenės į kitą klausimas. Čia yra tiesioginė Europos Sąjungos institucijų atsakomybė.

Niekas neprašo Maltos tiesioginių išmokų lygio, kurios siekia daugiau 500 Eur/ha. Bet šiandien Lietuvoje žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos tesiekia 70 proc. ES vidurkio. O ir 2027 m., t. y., šio ES finansinio laikotarpio pabaigai numatyta, kad išmokos Lietuvai tesieks 82 proc. ES vidurkio.

Akivaizdu, kad Lietuvos ir visų Baltijos šalių žemdirbiai yra pasmerkti konkuruoti Europos Sąjungoje nelygiomis sąlygomis. Ir aiškiai matome šitos nelygios kovos pasekmes – metai iš metų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse dirbančių žemę asmenų mažėja, žemdirbiai traukiasi iš šios sferos, ūkiai nyksta. Lietuvoje užsiauginame tik pusę kiekio mūsų šalies gyventojų kiaulienos poreikio, likusią dalį įsivežame aukštomis kainomis iš kitų šalių.

Lietuvos pieno ūkiai taip pat labai stipriai traukiasi, ką labai aiškiai skaičiais per klausymus pateikė ūkininkus atstovaujantis Jonas Vilionis. Lietuvos laukuose dominuoja grūdininkystė, o juk gerai žinome, kad tokia žemės ūkio struktūra tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu nėra tvaru ir stabilu.

Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį, Janusz‘as Wojciechowski‘is, atsakymas į mano klausimus tiek diskusijose posėdžių metu, tiek į mano kreipimusis raštu, kalbėjo apie būtinybę tęsti valstybių narių tiesioginių išmokų konvergencijos procesą. Tikriausiai visi prisimena, kad jis, dar būdamas kandidatu į komisarus, Europos Parlamento salėje pažadėjo, kad pilnas tiesioginių išmokų suvienodinimas turi įvykti šiame laikotarpyje.

Deja, kol kas sprendimai to nerodo. Tad norisi paklausti Europos Komisijos atstovų: jei ne konvergencija, tai gal turite kitų idėjų, kaip atstatyti teisingumą Europos žemdirbių atžvilgiu? O jei neturite, tai kokias šitos iškreiptos rinkos pasekmes jūs prognozuojate po dar keleto metų?

Na, pagaliau šios temos „iškeltos“ į dienos šviesą. Tikiuosi, kad Lietuvos žemdirbių atkaklumas neišblės ir kartu rasime būdus pasiekti teisingumą.

Ačiū už pokalbį.

Užsakymas Nr. 10550

Bus apmokėta iš EP Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos