Akademija (Kėdainių r.). Galvijų veislinės vertės vertintojas Alvydas Pečiulaitis neretai tampa teisėju, sprendžiant augintojo ir skerdyklos ginčus dėl skerdenos įvertinimo. Pasak jo, pretenzijų būna ir pagrįstų, ir nelabai.

A.Pečiulaitis skatina galvijus pridavusius ūkininkus nesnausti, o domėtis savo užaugintu gyvuliu. Paros laikotarpiu, vėliausiai - dviejų parų, kol galima apskųsti skerdyklos užfiksuotą gyvulio svorį, riebalingumą ir raumeningumą. Vėliau, kai skerdenos yra iškaulinamos, lieka tik abejonės, ar viskas buvo nustatyta sąžiningai.

Kokia procedūra vyksta atvežus galviją į skerdyklą? Visose didžiosiose skerdimo įmonėse atvežtas galvijas pirmiausia sveriamas, nustatomas gyvas svoris, nuskenuojamas jo ausies įsagas, visi duomenys automatiškai patenka į skerdyklos duomenų bazę, kuriais naudojasi veterinarijos specialistai, skerdenų vertintojai, buhalterija visuose gamybos etapuose. Po apsvaiginimo gyvuliui suteikiamas skerdimo numeris. Todėl A. Pečiulaitis sako, kad supainioti gyvulių praktiškai neįmanoma, nors ūkininkams kai kada kyla tokių įtarimų.

Kartais buliuko neįmanoma pasverti dėl jo elgesio, tada gyvas svoris nefiksuojamas. Tiesa, mėsiniai galvijai ir jų mišrūnai pagal gyvą svorį labai retai parduodami, dažniausiai - pagal skerdenos masę ir kokybę.

Atvežti į skerdyklą galvijai neturėtų būti skerdžiami iš karto, jiems reikalingas 3-5 val. poilsis, kad pailsėtų po kelionės ir atsigautų nuo streso, pereitų į ramybės būseną. Pasak vertintojo, būna, kad gyvulių skerdykloje trūksta, o linijos stabdyti negalima, todėl jie skerdžiami nesilaikant šio reikalavimo. „Labai didelė tikimybė, kad tokioje mėsoje bus padidintas pH, ir perdirbėjui bus sudėtingiau parduoti tokią žaliavą", - pastebi jis.

Vos atlupus odą, ant priekinių blauzdų uždedamas ausies įsago numerio spaudas. Visiškai nulupus odą nuo galvijo, suženklinamos visos trys skerdenos dalys ausies įsago numeriais bei skerdimo numeriu, kuris taip pat uždedamas trijose skerdenos dalyse, kad vėliau, kai skerdena bus ketvirčiuojama ir iškaulinama mėsa, būtų galimas skerdenos atsekamumas tolimesniuose gamybos etapuose. Identifikavimo duomenis skerdyklos darbuotojas įrašo ir į žurnalus. Deja, nėra nei vienos didelės įmonės, kad būtų galimas konkretaus gyvulio identifikavimas gatavoje produkcijoje, tad nusipirkus iš jautienos mėsos pagamintą produktą, sužinoti, kokios tai buvo veislės galvijas ar kas jį augino, neįmanoma. Žinomas tik partijos numeris, kuris suteikiamas į iškaulinimo cechą patekusioms 5-10 gyvulių skerdenoms. „Konkretaus gyvulio atsekamumas mėsos produktuose lengvesnis mažesnėse skerdykloje, ir perdirbimo įmonėse, kur skerdžiama mažiau galvijų", - sako A. Pečiulaitis.

Kai skerdenos praeina visus technologinius procesus gamyboje, veterinarijos gydytojas nusprendžia, ar ji maistui tinkama, ar ją reikia išbrokuoti. Jeigu skerdenoje yra matyti atvirų lūžių, pūlinių, įtartina mėsos spalva, veterinarijos gydytojas tokią skerdeną paženklina specialiu trikampiu antspaudu ir ji iškeliauja iš bendros linijos. Specialioje patalpoje tokia skerdena tiriama ir nustatoma, ar gali būti naudojama maistui, ar privalo būti utilizuota.

Toliau darbą pradeda skerdenų vertintojas. Pagal skerdeną nustatoma, ar tai vyriška, ar moteriška lytis - bulius, telyčia, karvė ar kastratas. Nustatomas skerdenos svoris, raumeningumas ir riebalingumas. ši informacija suvedama į duomenų bazę, atspausdinamos keturios etiketės ir prilipinamos ant gyvulio skerdenos nustatytose vietose. Raumeningumas nustatomas pagal tris kūno dalis - užpakalinę, vidurinę ir priekinę. Augintojui svarbiausia, kad laiku būtų užfiksuotas skerdenos svoris - per valandą po nukraujinimo. Vertintojui baigus darbą, skerdenos keliauja į atvėsinimo patalpą.

„Vis dar yra galvijų augintojų klausiančių, ar užaugintą gyvulį parduoti pagal gyvą svorį, ar pagal skerdenos masę ir kokybę. Jeigu karvė visiškai išmelžta ir nustekenta, tai - pagal gyvą svorį. Jeigu pieninis gyvulys yra bent vidutinės būklės ir raumenų išsivystymas atitinka O raumeningumo klasės įvertinimą, tuomet - pagal skerdeną. Kainos skirtumas gali būti nuo 200 iki 500 litų, jei sąžiningai nustatyta bazinė kaina", - paaiškino A. Pečiulaitis.

Jo teigimu, nors Lietuvoje apie 1987 m. buvo 3 mln. galvijų, bet nė vienas iš mūsų tuo metu nevalgė kokybiškos mėsos, nes nebuvo nė vieno mėsinio galvijo. O iš pieninių galvijų niekada negausime tokios kokybės mėsos, kaip iš mėsinių. „Lietuvoje jau turime karvių žindenių ir galime džiaugtis, kad didiname mėsinių galvijų bandas. Tai leis gamintojams pasiūlyti geresnėmis kainomis kokybišką jautieną užsienio rinkai, taip pat ir Lietuvos pirkėjai turės galimybę valgyti kokybišką mėsą. O kokybiškos jautienos poreikis didėja visame pasaulyje", - pabrėžė specialistas ir pridūrė, kad lietuviai dar turi mokytis auginti mėsinius galvijus iš šios srities senbuvių.

MŪ inf.