Kaunas. Laukinės bruknės – vienos vertingiausių uogų. Dabar yra ir kultūrinių jų veislių, latviai netgi turi verslinių bruknių plantacijų.

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. dr. Linos Raudonės, bruknės yra mažas, bet galingas vaisius, turintis įspūdingą naudą sveikatai, o tuo pačiu ir skanaus bei sveiko maisto šaltinis, o jų vertingi lapai naudojami įvairių augalinių preparatų gamyboje.

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos mokslo darbuotojos dr. Rimantos Vainorienės, bruknės kadaise buvo viena populiariausių miško uogų Lietuvoje.

Bruknės (Vaccinium vitis – idaea L.) – erikinių (Ericaceae) šeimos visžaliai augalai, kurios dabar džiugina vertingomis uogomis ir pasižymi lapų gydomosiomis savybėmis.

Pastaraisiais metais sodybose ir sodų bendrijose nemažai sodininkų mėgėjų augina kultūrines jų veisles, tačiau verslinių plantacijų Lietuvoje dar nėra, jos populiarėja kol kas tik kaimyninėje Latvijoje. Savo bruknynuose jų augintojai sodina latviškas veisles: September, Julia, Rubina Lase, Salaspils Ražiga.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. dr. Lina Raudonė

Su bruknių veislėmis galima susipažinti Lietuvos botanikos soduose: VU Botanikos sodo pomologinių kolekcijų grupėje Kairėnuose, VDU botanikos sode Kaune ir VU Šiaulių akademijos botanikos sode. Kultūrinių veislių bruknių derlius gerokai didesnis nei laukinių giminaičių, o kokybe joms nenusileidžia.

„VU Šiaulių akademijos botanikos sodo bruknių kolekcijoje auginame 14 veislių ir keletą bruknių, atrinktų gamtinėse buveinėse, tame tarpe ir baltauogę bruknę(V. vitis-idaea f. leucocarpum).

O žemaūgio bruknės porūšio (Vacinium vitis-idaea subsp. minus) augalus išauginome iš sėklų. Šių bruknių augalai patys žemiausi, jų trumpučiai ūgliai labai dekoratyvūs“, – sako R. Vainorienė.

Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja dr. Rimanta Vainorienė

Gamtoje vykdant bruknių atranką, kreipiamas dėmesys į jų derlingumą, krūmokšnio morfologines savybes: kero aukštį, uogų formą, dydį, derėjimo laiką.

Per metus bruknės žydi dažniausiai du kartus: gegužės–birželio ir liepos–rugpjūčio mėnesiais, o pavieniai augalai – iki pat šalnų. Pirmosios uogos sirpsta rugpjūčio viduryje (maždaug po 70–90 dienų nuo žydėjimo pradžios), o vėliau žydinčių augalų uogelės noksta net iki šalnų.

Turtinga uogų sudėtis

Pasak L. Raudonės, miške augančių bruknių uogos yra mažesnės negu kultūrinių veislių ir pasižymi unikaliu skoniu, atspindinčiu jų aplinkos įvairovę. Šiose uogose gausu antocianinų – pigmentų, atsakingų už sodrų raudoną atspalvį, ir antioksidantų, kurie padeda apsisaugoti nuo oksidacinio streso.

Vaisiuose gausu vitamino C, vitamino A, ląstelienos, pektininių, rauginių medžiagų, flavonoidų, triterpeninių junginių, glikozido vakcinino, apie 2,3 proc. organinių rūgščių, iki 7 proc. cukraus.

Be kitų organinių rūgščių, bruknėse yra antiseptiškai veikiančios benzenkarboksi- (benzoinės) rūgšties. Dėl to bruknių uogos atsparios puvimui, jos gerai laikosi žalios ir virtos. Uogos paprastai valgomos šviežios, nemažai jų perdirbama.

Lapai turi glikozido arbutino (iki 7 proc.), flavonolių (iki 0,6 proc.), hidrochinono, rauginių medžiagų, proantocianidinų, triterpeninių junginių, organinių rūgščių ir vitamino C.

Atrinko perspektyvias veisles

Dabartiniu metu iš natūralių augimviečių atrinktos ir sukurtos bruknių veislės, išsiskiria didesniu produktyvumu: gausiau ir stabiliau dera, išaugina didesnius vaisius ir ilgiau išlaiko skonines savybes bei aromatą, atsparesnės ligoms ir kenkėjams, taip pat pasižymi didesne tolerancija nepalankioms aplinkos sąlygoms (sausrai ir kt.), pritaikytos mechaniniam derliaus nuėmimui.

Populiarėjančių kultūrinių bruknių veislių didesnės uogos gali sukaupti šiek tiek didesnį cukraus kiekį, todėl atrodo saldesnio skonio nei augančios miškuose.

Bruknių veislė Rubin

Prof. L. Raudonės ir dr. Gabrielės Vilkickytės komanda kartu su VU Šiaulių akademijos botanikos sodo mokslininkais bruknių kolekcijoje atliko čia auginamų veislių uogų ir lapų fitocheminės sudėties tyrimus ir nustatė perspektyviausias veisles gamybai, tinkamas naudoti maisto ir farmacijos pramonėje.

Tai – veislės: Kostromička, Kostromskaja rozovaja, Rubin ir V. vitis-idaea subsp. minus.

Tarprūšinis taksonas – baltauogės bruknės (V. vitis-idaea f. leucocarpum) nuo įprastinių bruknių skiriasi baltais vaisiais, kuriuose nenustatomi arba labai mažais kiekiais nustatomi raudoną spalvą suteikiantys junginiai – antocianinai. Kiti nustatomi junginiai yra tokie patys kaip ir įprastinių bruknių: proantociandinidai, flavonoliai, fenolinės rūgštys, triterpeniniai junginiai.