Vienas iš požymių, padedančių vartotojams atpažinti patikimus ir aukštus standartus atitinkančius gaminius, yra Nacionalinės kokybės produkto (NKP) ženklas.

Šiuo ženklu pažymėti produktai gaminami laikantis aukštesnių kokybės reikalavimų ir atsakingo požiūrio į žaliavų kilmę, gamybos procesus ir tvarumą. NKP ženklas užtikrina vartotojams saugesnį, kokybiškesnį ir vietoje užaugintą bei pagamintą maistą, o gamintojai skatinami puoselėti aukštą gamybos kultūrą ir tradicijas.

Tauragės r. Gaurės seniūnijoje ūkininkaujanti Indrė Macijauskaitė, 2024 m. gavusi „Ekoagros“ sertifikatą už juoduosius ir raudonuosius serbentus, užaugintus pagal Nacionalinę maisto kokybės sistemą, sako, kad įvykdyti reikalavimus nebuvo sunku.

„Sertifikuojame produkciją, kad iš tikrųjų parodytume vartotojams, jog atitinkame Nacionalinės kokybės sistemos standartus, jog mums svarbu būti atsakingiems ir pasiūlyti kokybišką derlių“, – atvira jaunoji ūkininkė. Ji sako, kad sertifikavimas susijęs ne su kaštais, o su pasiryžimu įsipareigoti.

NKP sistema Lietuvoje įteisinta 2007 m., siekiant skatinti vietos ūkininkus gaminti išskirtinės kokybės maistą, o vartotojams – užtikrinti aiškų kokybės kriterijų atpažinimą.

Pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą pagaminti produktai ženklinami dvejopai: ženklu „Nacionalinė kokybė Lietuva“ ir ženklu „Kokybė“.

NKP ženklu pažymėti produktai pasižymi natūralumu, maistingumu ir aplinkos tausojimo aspektais. Šių produktų gamybos procese ribojamas mineralinių trąšų, pesticidų, vaistų naudojimo kiekis, dažnumas ir laikas, įgyvendinami paukščių auginimo be antibiotikų reikalavimai. Auginant augalus naudojamas tik minimalus trąšų kiekis, būtinas visavertei vegetacijai, apskaičiuotas pagal dirvos tyrimo rezultatus bei maisto medžiagų balansus.

„Perdirbant užaugintus NKP produktus nenaudojami sintetiniai maisto priedai (konservantai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai, dažikliai ir kt. maisto priedai). Šie produktai yra šviežesni, nes pateikiami vartotojui per trumpesnį nei įprasta tos kategorijos produktams laiką. Taikomi ekstensyvūs auginimo, gamybos bei maistingumą išsaugantys perdirbimo būdai, todėl produktai pasižymi išskirtiniu skoniu, kvapu, išvaizda ir konsistencija. Jų sudėtyje yra didesnis biologiškai vertingų medžiagų kiekis, sumažinta energinė vertė, nenaudingų organizmui riebalų, sočiųjų riebalinių rūgščių, druskos, cukraus kiekis. Juos gaminant naudojami geriausi prieinami gamybos būdai, aplinką saugančios technologijos“, – nurodo Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vedėja Jolita Martutaitytė.

NKP ženklo nauda

Produktus, kurių gamybos procesą kontroliuoja nepriklausomos sertifikavimo įstaigos, vertina vartotojai, jais labiau pasitiki.

Serbentų augintoja Indrė Macijauskaitė patvirtiną šią tiesą ir pasakoja, kad užteko turguje parodyti sertifikatą nepatikliam pirkėjui ir jam nekilo abejonių dėl produkto kilmės (pirkėjas piktinosi, kad kartais sunku pasakyti, kurios uogos lenkiškos, kurios lietuviškos, nesąžiningi pardavėjai kartais sako viena, o tiesa kita).

„Yra buvę atvejų, kai, susiklosčius palankioms oro sąlygoms, subalansavus tręšimą, užaugo didelės ir gražios uogos, tad vėl atsirado pirkėjų, kurie negalėjo patikėti, kad tai užauginta pagal Nacionalinės kokybės sistemą. Tad vėl įrodėme pateikę sertifikatą“, – dalijasi Tauragės r. augintoja.

Kita NKP ženklo nauda ta, kad jis išskiria šiuos produktus iš kitų produktų parduotuvių lentynose, turguose ar kitose prekybos vietose. Pirkėjai jau įgudę analizuoti produktų etiketes ir dažnai skaito sudėtį, ieško kokybę, kilmę, aplinkos tausojimą, gyvūnų gerovę ir kt. rodančių ženklų.

Sertifikavimo įstaigos pabrėžia dar vieną NKP privalumą – galimybę sukurti aukštesnę pridedamąją produkto vertę ir gauti aukštesnę produkto kainą.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad gaminant NKP diegiamos aplinkai palankesnės gamybos technologijos ir mažinama aplinkos tarša.

Tai ypač pabrėžia ir I. Macijauskaitė, papasakojusi, kad sertifikuojant ūkį pagal nacionalinės kokybės sistemą dirvožemio tyrimus reikia atlikti pirmaisiais sertifikavimo metais ir ne vėliau kaip kas 5-erius metus. Arba, jeigu norima atsižvelgti, ar reikalingos trąšos, ar jos būtinos, kiek jų reikia, tai geriausia kiekvieną pavasarį pasidaryti dirvožemio tyrimus ir susidėlioti tikslų tręšimo planą, kad nenusiskriaustų finansiškai ir nebūtų tręšiama, jei augalams jų visiškai nereikia.

„Palyginti, kiek būtų išleidžiama trąšoms, tai investicija į dirvožemio tyrimus tikrai nedidelė, – sako Indrė. – Tuo labiau išsiaiškiname, kokių mikroelementų trūksta, pavyzdžiui, kiekvienais metais azotas išsiplauna, išsinaudoja. Jo dažniausiai pavasarį visada trūksta, tačiau kiek reikia tokių elementų, kaip fosforas, kalis, net koks dirvos rūgštumas, sužinoma per dirvožemio tyrimus.“

Be visų minėtų naudų verta pabrėžti ir teikiamą valstybės pagalbą kokybiškų maisto produktų gamybai skatinti, jų populiarinimui ir realizavimui finansuoti.

Taip pat teikiama ES parama: pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonę „Žemės ūkio maisto produktų kokybės sistemos“ kompensuojamos faktiškai patirtos produktų sertifikavimo, kontrolės, tyrimų, reikalingų įrodyti atitiktį keliamiems reikalavimams, išlaidos.

Pagal 2014–2020 m. KPP priemonę „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ žemdirbiams, vaisius, uogas ir daržoves auginantiems pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą, kompensuojamos išlaidos ir prarastos pajamas dėl griežtesnių ir papildomų agrarinės aplinkos įsipareigojimų laikymosi.

Tikrojo derliaus dar nespėjo pajusti

Šiuo metu Tauragės r. Gaurės seniūnijoje plytintys I. Macijauskaitės prižiūrimi serbentynai užima apie 50 ha. Laukai – skirtingose vietose. Didžiąją dalį užima juodieji serbentai. Indrė augina ir moliūgus, sako, kad jie pasiteisino, beveik nereikalauja investicijų, išskyrus tai, kad pirmus mėnesius juos reikia ravėti. Tačiau nereikia trąšų, tad tai nereiklios daržovės. Spalį Macijauskų šeima daro akciją ir nemokamai arba už labai mažą kainą išdalija moliūgus bendruomenėms, įvairioms organizacijoms.

Indrė ūkį įkūrė 2023 m. ir tik dabar pradeda plėstis ir skinti pirmąsias uogas. Jos tėtis ūkininkauja nuo 2004 metų. Tad Indrė, kartu su broliais Audriumi ir Mindaugu, yra ūkio tęsėjai, jau bandantys šiek tiek perdirbti serbentus ir gaminti produkciją iš jų: sultis, juodųjų ir raudonųjų serbentų tyres, džiovintas vaisių juosteles ir kt.

„Vienus metus skynėme juodųjų serbentų pumpurus arbatai. Be galo malonus jų aromatas. Deja, kol kas Lietuvoje nėra nė vienos perdirbimo įmonės ar ūkininko, kuris gamintų ekstraktus ir eterinius aliejus iš serbentų. Levandos kol kas populiaresnės“, – atvira augintoja.

Didžioji dalis sunokusių ūkio uogų keliauja supirkėjams, nes plotas didelis, derlius renkamas kombainu ir nėra galimybės tokį kiekį parduoti pavieniams vartotojams.

I. Macijauskaitė realistiškai žiūri į situaciją ir sako, kad supirkėjams beveik nedaro įtakos NKP sertifikatas. Tačiau, anot jaunosios ūkininkės, jie ūkį sertifikuoja ne dėl supirkėjų. Tai jų pačių atsakomybės reikalas.

„Kalbantis su kitais juodųjų serbentų augintojais esame priėję prie išvados, kad neįmanoma visiškai ekologiškai ūkininkauti, nebent esi nusiteikęs turėti uogyną 5-erius metus, po to išrauti jį ir vėl sodinti naujus krūmelius. Visa tai dėl ligų, jei nebus profilaktinės priežiūros. Tad darome, ką galime ir jau mokame geriausiai“, – komentuoja augintoja, labai vertinanti NKP sertifikatą.

Anot jos, didžiausias rūpestis ūkininkaujant yra tai, kad dirbi visus metus ir nežinai, kokia bus produkcijos kaina. O išlaidos visus metus yra maždaug panašios.

„Šiemet kaina buvo gal kiek aukštesnė nei pernai. Ji labai panaši Lietuvoje ir Lenkijoje, kuri yra viena didžiausių juodųjų serbentų augintojų Europoje. Tačiau šiemet Lenkijoje didelė dalis serbentų nušalo. Mūsų ūkyje nušalo apie 60–70 proc. krūmų. Rinka sureagavo ir kaina šiek tiek pakilo“. Vis dėlto I. Macijauskaitė įsitikinusi, kad kainoms didžiausią įtaką daro Lenkija.

Nuo kainų šioje šalyje labai priklauso ir supirkimo kaina Lietuvoje.

Indrė dalijasi, kad naujus serbentų plotus įveisia iš dauginamų savo ūkio sodinukų. Tai pasiteisinęs būdas. Svarbu atrinkti sveikus be ligų ir kenkėjų sodinukus.

„Tęstinumas ir įdirbis labai svarbu. Pirmaisiais metais rugsėjo–lapkričio mėnesiais ruošiamas daigynas, karpomi vadinamieji pagaliukai, sodinami. Tada visus metus jie prižiūrimi. Kol pirmosios uogos pradeda derėti, praeina 3 metai. Tik ketvirtais metais būna uogų pikas. Pastaruosius dvejus metus buvo šalnos, tad didelio derliaus mes nesulaukėme. Aš pati, kaip augintoja, dar nespėjau pajausti apčiuopiamo rezultato. O išlaidų yra“, – sako jaunoji ūkininkė.

Ji pasijuokia, kad šiemet atsitiko toks keistumas – naujai įveisiamus sodinukus pavasarį reikėjo lieti, nes tvyrojo sausra, o vasarą jau drėgmės buvo užtektinai. Tad kaip ir visiems ūkininkams – gamta koreguoja derlių. Su šalnomis jau pradeda susitaikyti, juk nuo jų niekas nedraudžia.