Ukmergė. Ketvirtus metus rengiamas smidrų festivalis šiais metais vėl sukvietė į Ukmergės rajone Žalgirių kaime įsikūrusią Sakalauskų sodybą.

Festivalyje apsilankę žmonės ne tik pamatė, kaip smidrai auga laukuose, bet ir turėjo galimybę paskanauti Lietuvoje garsių šefų – Elžbietos Monkevič ir Gintaro Martinonio – paruoštų patiekalų iš traškių smidrų ūgliukų. Buvo iškeptas ir milžiniškas omletas su smidrais.

Ūkis vienkiemyje

Ūkininkė Genovaitė Sakalauskienė ekologiškus smidrus augina 80 arų plote. Visi ūkio uogynai, sodai ir daržas užima apie 20 ha žemės plotą, o dar 30 ha auginami javai – žieminiai kviečiai, rugiai, grikiai. Ūkis yra vienkiemyje, atokiau nuo intensyvių kelių, oro užterštumo ir triukšmo, visas ūkis ekologinis, sertifikuotas „Ekoagros“.

„Nusipirkę keletą hektarų žemės, pradėjome nuo uogininkystės – pirmiausia pasodinome juoduosius ir raudonuosius serbentus, paskui – remontantines avietes, braškes, o dar vėliau įveisėme obelų, kriaušių, slyvų, ir geltonžiedžių sedulų nedidelį sodą“, – prisimena ūkininkė, ūkį pradėjusi kurti 2003 metais.

Vėliau augintoja sumanė imtis užaugintos produkcijos perdirbimo ir taip atsirado prekinis ženklas „Genutės uogainė“. Dėl vaisių įvairovės Genovaitė dar augina gervuoges, šilauoges, svarainius, putinus, šermukšnius ir kitus retesnius uoginius augalus, o taip pat ir smidrus.

Smidrų festivalyje keptas milžiniškas omletas su smidrais

Smidrai atsirado neplanuotai

G. Sakalauskienės ūkyje smidrai atsirado neplanuotai. Pirkdama braškių daigus iš nuolatinių tiekėjų Olandijoje, pamatė, kad jie platina ir smidrų daigus, tad sumanė ir šių retų daržovių užsiauginti savo ūkyje. Parsivežusi smidrų daigų, ūkininkė, deja, nežinojo kaip juos sodinti ir prižiūrėti, todėl kreipėsi pagalbos į šių daržovių propaguotoją Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Audronę Žebrauskienę, nes Lietuvoje šios daržovės dar nebuvo paplitusios. Tuo metu smidrus pradėję auginti buvo tik Šiaulių rajono ūkininkai Jurgita ir Kęstas Krištopaičiai.

Įgavusi patirties, G. Sakalauskienė drauge su A. Žebrauskiene parašė projektą, kuriuo siekė populiarinti smidrus Lietuvoje, nes mažai kas žinojo šią ankstyvą vertingą daržovę. Aktyvios moterys rengė lauko dienas, seminarus, kvietė ūkininkus, rodė, kaip reikia sodinti, auginti, o taip pat mokė gaminti patiekalus.

Smidrų festivalio sumanytojos – Audronė Žebrauskienė ir Genovaitė Sakalauskienė

Iš vieno kero – iki pusšimčio ūglių

„Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) Lietuvoje žinomas nuo seno, bet kaip darželių gėlė“, – sako ASU Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentė, bendrovės „Žiežmarių gėlės“ agronomė Audronė Žebrauskienė. Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad vertingiausi ir skaniausi jų ūgliai yra švieži, vartotoją pasiekiantys tą pačią ar bent jau kitą dieną, tiesiai iš Lietuvos augintojų laukų.

Į Lietuvą XVI amžiuje šią daržovę atvežė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca, smidrai buvo auginami Sereikiškių parko daržuose. Vėliau smidrai paplito ir kitų Lietuvos didikų bei bajorų daržuose.

Pasak A. Žebrauskienės, iš smidro šakniastiebio pavasarį išauga sultingi žali arba balti (išbalinti, neturintys chlorofilo), švelnaus skonio valgomi ūgliai. Žemėje jie būna balti, o jiems pasirodžius dirvos paviršiuje, žvyneliai įgauna rausvai violetinę spalvą. Ūgliai į dirvos paviršių išlenda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Maistui vartojami jauni smidrų ūgliai nuo balandžio pabaigos ar gegužės pradžios iki birželio mėnesio vidurio. Iš gerai išsivysčiusio kero galima pripjauti iki 50 ūglių.

Smidrų ūgliuose yra daugiau negu 90 proc. vandens, gausu angliavandenių, 2 proc. baltymų, 0,12 proc. riebalų, 2 proc. bendrojo cukraus, jį sudaro gliukozė, fruktozė bei mažas kiekis sacharozės. Jie turi daug mineralinių medžiagų (kalcio, magnio, kalio, fosforo, geležies, cinko, seleno ir kt.), taip pat karotino, daug folio rūgšties, B grupės vitaminų, vit. K, A, C, PP, E ir kt. Smidrų ūgliuose randama apie 17 aminorūgščių, daugiausiai – asparagino ir triptofano (esminės amino rūgšties, kuri organizme nesigamina, todėl būtinai turime gauti su maistu). Jų vertę didina alkaloidas asparaginas, kapsantinas, sapononai.

Kaip auginti ir prižiūrėti?

Pasaulyje yra sukurta daugybė smidrų veislių, kurios skirstomos pagal ūglių spalvą ir ankstyvumą. Pagal antocianinę ūglių pigmentaciją skiriami 5 veislių tipai: jauni ūgliai gali būti balti, žali, tamsiai violetiniai, žali su šviesiai violetiniu atspalviu ir rožiniai violetinio atspalvio. Pagal ankstyvumą veislės skirstomos į labai ankstyvas (ūglių derlius pradedamas imti balandžio viduryje) ir ankstyvas (derlius imamas balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje).

A. Žebrauskienė patarė, kad smidrams auginti geriausiai rinktis giliai įdirbtas, humusingas, kurių pH – 6,5–7,0 ir turinčias žemą podirvio vandens horizontą dirvas. Smidrų sodinimo atstumai priklauso nuo veislės savybių ir dirvožemio.

Balinami smidrai auginami paliekant didesnius atstumus tarp eilių (140–180 cm), žaliesiems smidrams atstumas tarp eilių 100–120 cm, labai derlingose dirvose galima auginti 80–100 cm atstumais. Priklausomai nuo veislės, atstumai tarp smidrų eilių gali būti nuo 100 iki 180 cm, o tarp augalų eilėse – nuo 25 iki 30 cm. Smidrai sodinami į 15–20 cm gylio padarytus griovelius.

Prigijus smidrų daigams, labai svarbu laiku purenti tarpueilius, naikinti piktžoles. Ravėti reikia atsargiai, nepažeidžiant ir nenulaužiant jaunų smidrų atžalų. Rudenį smidrų eilės mulčiuojamos kompostu.

Šių daržovių derliaus nuėmimas prasideda antraisiais arba trečiaisiais metais po sodinimo. Pirmaisiais ir antraisiais derliaus nuėmimo metais ūgliai renkami apie 20–25 dienas, vėlesniais metais – 35–40 dienų, gali užsitęsti iki 9 savaičių. Beje, jei nuėmimo periodas labai užtęsiamas, sumažėja derlius kitais metais.

Pasak specialistės, nupjauti smidrų ūgliai laikomi pavėsyje, kad nesuvystų, ir kuo greičiau nuplaunami, atvėsinami ir sandėliuojami šaldytuve, 2–5 ^oC temperatūroje. Skirti parduoti yra  plaunami, rūšiuojami, nupjaunami kieti, sumedėję galai, rišami į puokšteles, pakuojami į dėžutes.

Patirtis kaupiama dirbant

Jau septintus metus G. Sakalauskienė augina žaliųjų veislių Gijnlim ir Backlim smidrus. Šios abi veislėsyra universalios, tinkamos žaliųjų ir baltųjų smidrų auginimui. Ūkyje dar auginamaXenolim – tai neturintis antocianino vyriškasis hibridas, idealiai tinkantis neturinčių antocianino žaliųjų šparagų auginimui vidutinio klimato regionuose. 

Gijnlim – universalios paskirties veislė, tinkama žaliųjų ir baltųjų smidrų auginimui

Kadangi vienoje vietoje smidrus galima auginti ilgai, iki 15–20 metų, prieš sodinimą reikia gerai įdirbti dirvą, išnaikinti daugiametes piktžoles (ekologiškai ūkininkaujant ypač grėsmingi varpučiai) Lengvoje dirvoje išrėžia 20–25 cm gylio ir 30–40 cm pločio vagas, įpila džiovinto paukščių mėšlo granulių.

Augalai sodinami iš vakarų į rytus einančiomis eilutėmis – viena kryptimi, kad krūmai augtų tvarkingai. Priklausomai nuo veislės, atstumai tarp smidrų eilių gali būti nuo 100 iki 180 cm, o tarp augalų eilėse – iki 30 cm.

Pirmus metus ūgliai nepjaunami, reikia leisti augalams įsitvirtinti, kad sustiprėtų. Gausesnį derlių augalai išaugina antraisiais – trečiaisiais metais. Labai svarbu, kad ūgliai neperaugtų ir nesukietėtų, todėl jie pjaunami kiekvieną dieną, 15–25 cm ilgio, lengvais, aštriais peiliukais. Svarbu ūglį pjauti įstrižai, iš giliau, peilio galiuku. Kai ūgliai nuplaunami, reikėtų galiukus nupjauti tiesiai, sulyginti – kad sumažėtų garavimo plotas.

MŪ inf.