Basf A1 2024 07 01 Basf m1 2024 07 01
Veterinarija
Sunkiausia – išmokti pasakyti „ne“

Jonavos r. Veterinarijos gydytojas Virginijus Kanapė intensyviu darbu sukaupė didelę patirtį, pelnė gyvulių augintojų ir kolegų pagarbą. Net ir naktį važiuojantis į bet kurį Lietuvos kraštą gelbėti gyvulio veterinaras perspėja – viskas turi kainą. 

Joniškyje gimęs ir augęs, Vilniuje ir Kaune mokęsis, Virginijus Kanapė šeimos namus sukūrė Jonavos rajone ir karjerą pradėjo stipriose žemės ūkio bendrovėse, vėliau ėmėsi privačios praktikos. Dabar jo klientai – didesni Jonavos r. ūkiai, taip pat Kaišiadorių, Prienų, Kėdainių rajonų ūkininkai.

Operuoti Virginijus važiuoja į bet kurį Lietuvos rajoną – imasi skubių atvejų, nes atlieka daug tokių procedūrų, kurių ne kiekvienas veterinaras imasi. „Įdomesni atvejai praskaidrina kasdienybę, nes kai dirbi ūkyje, įkrenti į monotoniją“, – sako Virginijus.

Bioversija 2024 07 09 m7

Patyręs veterinarijos gydytojas dirba šiuolaikiškai, yra įsigijęs visą būtiną įrangą, buvo tarp pirmųjų šalies veterinarų, kurie nusipirko ultragarso aparatą, turi susikūręs savo darbo sistemą.

Buvo atsidūręs ties perdegimo riba

Dirbti neskaičiuojant valandų ir nepaisant paros laiko V. Kanapei buvo įprasta. Būdavo, grįžta vidurnaktį, nespėja batų nusiauti ir vėl skubus iškvietimas. Vis dėlto darbas be poilsio tapo rizikingas – kartą snustelėjusį prie vairo nuo nelaimės išgelbėjo blykstelėjęs ir pažadinęs greičio matuoklis.

Susimąstyti privertė ir žmona – kai vieną naktį vos spėjęs grįžti Virginijus sulaukė dar vieno skambučio ir jau ėjo per duris, ji pasiūlė pažvelgti į veidrodį. Vaizdas ne juokais išgąsdino.

„Tada, prieš porą metų, jau buvau pervargęs psichologiškai ir atsidūręs ties perdegimo riba – galvojau mesti veterinariją. Nemečiau, bet teko perlipti per save ir išmokti pasakyti „ne“, ko iki tol nemokėjau.

Smagu, kai esi vertinamas, kai turi darbo, kai uždirbi ne tik duonai, bet ir sviestui, bet aš visai neturėjau laiko šeimai, fiziniam poilsiui – tiesiog išsimiegoti. Taip negali ilgai gyventi. O pinigų gali uždirbti netgi daugiau ir lengvesniais būdais. Na, bet kai esi gerąja prasme išprotėjęs dėl savo profesijos, taip ir išeina“, – atvirauja Virginijus.

Jis džiaugiasi, kad jau treti metai atsiranda jaunų operuojančių veterinarų ir jam naktimis važiuoti tenka rečiau. Kai Virginijus pradėjo dirbti, Lietuvoje buvo gal 3–4 privatūs veterinarai, kurie galėjo atlikti cezario pjūvį išvykoje.

Tobulėti reikia visiems

V. Kanapė mano, kad produkcijos gyvūnų veterinarijoje yra daug taisytinų dalykų, reikia pokyčių ne tik dėl per mažų įkainių, bet ir dėl visos darbo struktūros.

„Ūkininkams vis dažniau sakau, kad nesu gaisrininkas. Jeigu jie nori gerų ekonominių rezultatų, veterinarijos gydytojas į ūkį turi atvažiuoti ne tik kalcio suleisti, kai karvė jau nesikelia – reikia rūpintis profilaktika, vakcinacija, nuosekliai atlikti reikiamus reprodukcijos darbus.

Su dalimi ūkių jau taip ir dirbame. Kai kuriuos dar reikia įtikinėti, kokia to nauda – man nereikės dirbti naktimis, o ūkis nepatirs nuostolių dėl sveikatingumo, dėl negautos produkcijos, dėl neapsivaisinimo“, – savo požiūrį išsako veterinarijos gydytojas. 

Ūkininkų požiūris į gyvulių priežiūrą, profilaktiką, genetiką keičiasi, bet V. Kanapė norėtų, kad tai vyktų greičiau. Yra ir mažų ūkių, kuriuose kiekvieną kartą jis pastebi gerų pokyčių, o kitur 15 metų tos pačios problemos nesikeičia. Kartu jis pripažįsta, kad turi keistis ir veterinarijos gydytojai. 

Jo įsitikinimu, dalies pieno ūkių bėda, kad jie galvoja ne kaip uždirbti, o kaip sutaupyti – bandydami sutaupyti eurą kartais praranda tris. 

V. Kanapė įsitikinęs, kad pagrindinės reprodukcijos sutrikimų priežastys slypi galvoje, ir dažniausiai ne karvių, o ūkininkų. Kai jį ūkininkas pasikviečia dėl 4 mėn. nerujojančios karvės, Virginijus pirmiausia klausia, kur jis buvo mažiausiai prieš du mėnesius. Juk turėjo susirūpinti jau tada, jeigu nepastebėjo bent vienos karvės rujos iki 45 dienos po apsiveršiavimo.

Veterinaras mano, kad tokie augintojai susizgrimba per vėlai dėl dviejų labiausiai tikėtinų priežasčių: jiems trūksta švietimo ir sisteminio nuoseklaus darbo, todėl tokie dalykai tiesiog praleidžiami.

Šaltinis: žurnalas „Mano ūkis“
Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos