Kaunas. Pažangios mokslinės technologijos leido plastiko dalelių aptikti ir vandenynų gyvūnų organizmuose. Tai skatina dar intensyviau ieškoti atsakymų į klausimą, kaip mikroplastikas patenka į gyvūnų organizmą?

Vienas iš pagrindinių mikroplastiko dalelių patekimo į gyvus organizmus būdų – tiesiogiai per virškinamąjį traktą su užterštu maistu (pašaru) arba vandeniu. Plastiku užterštuose vandens telkiniuose gyvenantys vandens organizmai mikro- ir nanoplastiką suvartoja kaip maistą, nes šios dalelės primena jų pagrindinį mitybos komponentą – planktoną. Toliau žuvys pagal mitybos grandinę minta mikro- ir nanoplastiko dalelėmis užterštais organizmais.

Sausumos gyvūnai girdomi tokių telkinių vandeniu taip pat gali užteršti organizmą mikroplastiku. Net ir užtikrinus švaraus vandens šaltinį, jeigu jis atiteka nekokybiškais plastikiniais vandentiekio vamzdynais ar yra laikomas iš plastiko pagamintose girdyklose – su tokiu vandeniu į gyvūnų organizmą taip pat gali patekti plastiko ar jame esančių sudedamųjų toksinių medžiagų. Be to, pagal mitybos grandinę gyvūnai, ėsdami gyvūninį ar augalinį pašarą, kuris užterštas mikroplastiko dalelėmis, taip suvartoja jo su maistu.

Į virškinamąjį traktą patekusios plastiko dalelės gali būti absorbuojamos per gleivinę į kraujotaką ir toliau kraujotakos tinklu kartu su maisto medžiagomis ir deguonimi nukeliauti į gyvybiškai svarbius gyvūno organus.

Kadangi nanoplastiko dalelių aptinkama ir ore, kvėpuodami gyvūnai tokiu užterštu oru gali plastiko dalelių įkvėpti į plaučius. Šių dalelių gali kauptis kvėpavimo takuose, o mažiausios – patekti į kraują. Nustatyta, kad nanoplastiko dalelės į gyvūnų organizmą patenka net kontaktiniu būdu per odą. Taigi išvengti plastiko medžiagų patekimo į gyvūnų organizmą dabartinėje aplinkoje yra sunku.

Mikroplastikas kaupiasi įvairiuose organuose

Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad mikroplastikas daro didžiulę žalą gyvūnų organizmuose vykstantiems įprastiems fiziologiniams procesams. Virškinamajame trakte sutrikdoma maisto absorbcija, išderinama normalios mikrobiotos pusiausvyra, be to, kartu su plastiku į gyvūno organizmą gali patekti ir neigiamą poveikį turintys cheminiai teršalai, pesticidai ir sunkieji metalai, kurių toksiškumas susijungus su plastiku gali dar sustiprėti.

Mikro- ir nanoplastikas, patekęs į gyvūnų organizmą, aktyvina uždegiminius procesus, didina oksidacinį stresą, skatina ląstelių žūtį ir daro įtaką endokrininės sistemos funkcijai, kurios disbalansas sutrikdo normalią įvairių organų veiklą.

Mikroplastikas pamažu ima kauptis skirtinguose organuose ir tiesiogiai trikdo jų normalią veiklą. Be to, šios nedidelės dalelės gali paskatinti genetines mikroorganizmų mutacijas ir didinti atsparumą antimikrobinėms medžiagoms. Reprodukcinių organų funkcijos sutrikimai taip pat yra sistemingai siejami su žalingu mikroplastiko poveikiu.

Neigiama mikro- ir nanoplastiko įtaka patinų ir patelių reprodukcijai matyti dėl plastike esančių medžiagų poveikio lytiniams hormonams ir lytinio trakto audiniams, kuriuos plastiko dalelės pasiekia su krauju.

Reprodukcinių organų sistemoje susidariusios sankaupos citotoksiškai paveikia šių audinių ląsteles. Dėl vykstančių pakitimų ląsteliniame lygmenyje sukeliami disfunkciniai reprodukcijos sutrikimai. Plastiko dalelės kaip ir kituose gyvūnų organuose sukelia stipriausią oksidacinį stresą, pakeičia reaktyvios deguonies, lipidų ir DNR oksidaciją, inicijuoja uždegiminį organizmo atsaką ir sutrikdo fiziologinius organizmo sistemų apsaugos procesus.

Nors tyrimai apie plastiko dalelių daromą neigiamą poveikį gyvūnų reprodukcijai daugiausia atliekami laboratorinėmis sąlygomis, yra įrodymų, kad mikroplastiko kiekiai, kurių randama vandens telkiniuose ir gamtoje, gali sukelti ląstelių pažeidimus, hormoninius sutrikimus ir sumažinti reprodukcinį pajėgumą tiek laukinėje gamtoje gyvenantiems, tiek naminiams ir produkcijos gyvūnams.

Visą straipsnį apie tai, koks plastiko poveikis gyvūnų reprodukcijai skaitykite čia.