Kaunas. Veterinarijos gydytojams ir ūkininkams nelengva identifikuoti galvijų skausmą ir jo stiprumą. Kodėl sunku tai padaryti ir kokie gali būti požymiai?

Tai, kad galvijų skausmą identifikuoti sunku, lemia jų ištvermingumas, jie dažnai apibūdinami kaip stojiški.

Gyvuliai tokias būdo savybes išsiugdė per ilgą evoliuciją, saugodamiesi plėšrūnų, kurie visuomet medžiojo jaunesnius, senus ar ligotus, todėl išmoko slėpti ir maskuoti silpnumą. Ši galvijų savybė tampa iššūkiu identifikuojant sergančius gyvūnus ar jų skausmą.

Skausmą išduoda pasikeitusi laikysena ir elgesys

Esant labai stipriam skausmui gyvūnas griežia dantimis, suka galvą į skausmingą sritį ar spiria sau į pilvą. Galima išskirti ir ne tokius ryškius skausmo požymius, pavyzdžiui, nenorą atlikti kažkokio veiksmo. Tai būdinga galvijui, norinčiam išvengti skausmo dirgiklio ir didesnės žalos, pavyzdžiui, šlubuodamas jis vengia remtis skausminga galūne, nenoriai permeta svorį, esant skausmingam mastitui, karvė spiria, kai bandoma ją melžti, ir kt.

Pasikeitusi gyvūno laikysena ir elgsena – tai būdas išvengti ar sumažinti jautrių vietų stimuliavimą. Jis daugiau guli ar daugiau stovi, nelygu skausmo šaltinis (pvz., mastito atveju karvė trumpiau guli, nes dėl tešmens skausmo jaučia diskomfortą ir negali gulėti, šlubuojanti elgiasi priešingai – guli daug daugiau, nestovi ilgą laiką), taip pat mažiau ėda ir geria.

Skausmą jaučiantis gyvulys atsiskiria nuo kitų bandos gyvūnų siekdamas išvengti stresinės situacijos. Tačiau tvartuose, esant didelei gyvūnų koncentracijai, šį elgesio pokytį sunku pastebėti.

Gyvūno pasipriešinimas, agresyvumas, atliekant gydomąsias procedūras, taip pat gali būti susijęs su skausmu, tiksliau – gyvūnas rodo padidėjusį jautrumą skausmui.

Skausmo buvimą paprastai galima patikimiau nustatyti nei skausmo intensyvumą. Skausmas taip pat gali būti ūmus, lėtinis.

Skausmas yra būklė, kurią turime gydyti kuo greičiau, dėl jo neigiamo poveikio gyvūno gerovei, produktyvumui. Ilgai užsitęsęs skausmas kelia didelį stresą.

Galvijų skausmo skalė

Mokslinėse publikacijose plačiai aprašoma metodika galvijų skausmui identifikuoti – vadinamoji skausmo skalė. Ją sudaro 7 signalai, kurie vertinami nuo 0 iki 2 balų ir apskaičiuojami į bendrą skausmo balą. Skausmo skalė sukurta taip, kad būtų greita ir paprasta naudoti, todėl ji nesunkiai pritaikoma kasdienėje veikloje. Karvių skausmo skalė yra skirta veterinarijos gydytojams ir galvijų augintojams.

Į skausmo skalę nėra įtraukti labai akivaizdūs ir gerai atpažįstami stipraus skausmo požymiai, pavyzdžiui, griežimas dantimis, vokalizacija, galvos sukimas į skausmingą sritį ar spardymas į pilvą, bet jie visada turėtų būti laikomi nerimą keliančiais stipraus skausmo požymiais.

Skausmo skalės balas yra orientacinis, tačiau jeigu yra didesnis negu 5, karvė gali jausti stiprų skausmą. Ši skalė orientuota į karves, turinčias mažiau akivaizdžią, silpniau išreikštą skausmo elgseną.

Skausmo skalėje vertinama:

1. Dėmesys aplinkai. Jei karvei skauda, ji linkusi mažiau koncentruotis į aplinką.
2. Galvos padėtis. Dėl skausmo galva dažnai nuleista žemyn. Toks elgesys gali turėti keletą paaiškinimų – tai bendra laikysena arba socialinio bendravimo vengimas.
3. Ausų padėtis. Karvės, kenčiančios skausmą, laiko ausis tiesiai atgal arba labai žemai, jos primena „ėriuko ausis“.
4. Veido išraiška. Karvės snukio išraiška pasikeičia, kai jaučia skausmą, tai vadinama „skausmo veidu“.
5. Atsakas į artinimąsi. Skausmą kenčianti karvė mažiau domisi socialine sąveika ir todėl stengiasi vengti besiartinančio žmogaus.
6. Nugaros padėtis (gyvūno laikysena). Esant skausmui galvijų laikysena keičiasi, matyti išlenkta nugara.
7. Šlubavimas. Tai yra vienos ar kelių galūnių skausmo padarinys. Karvės vaikšto atsargiai, netolygiai permeta svorį ant skirtingų galūnių.

Daugiau apie tai, kaip identifikuoti ir sumažinti galvijų skausmą skaitykite čia.