Basf A1 2024 07 01 Basf m1 2024 07 01
Gyvenimas toks...
Ūkininkės nepasiduoda išankstinėms nuostatoms
Asociatyvi shutterstock.com nuotr.

Kaunas. Ūkininkių Lietuvoje mažėja, o tos, kurios pasiryžusios ūkininkauti, nepasiduoda išankstiniams nusistatymams prieš jas. Būtent tokia žinia dalijasi portalo kalbintos ūkininkės, kurios sako, kad viskas įmanoma, jei labai nori.

Patirtis ateina su laiku, todėl ją reikia kaupti

Vidmantė Ščerbinskienė augo kaime, o profesinę karjerą pradėjo nuo... policijos pareigūnės darbo. Po 10 metų gyvenimo didmiestyje Vidmantė apsisprendė, kad ją labiau traukia kaimas ir pasuko į žemės ūkį.

Šiuo metu ūkininkė Ukmergės rajone augina šparagus. Jų sezoniškumas ir daugiametiškumas – pagrindinis aspektas, kuris ją sudomino. Dar augina valgomuosius dantenius (šitakius).

Bioversija 2024 07 09 m7

Vidmantė Ščerbinskienė pasakoja, kad kurdama ūkį patirties neturėjo, todėl pradžia buvo sunki, per trumpą laiką reikėjo daug išmokti ir sužinoti. Pati teigia: „Dar ir dabar daug ko nežinau, tačiau patirtis ateina su laiku, todėl po truputį ją kaupiu“

Prieš pradedama sodinti pirmąsias šparagų šaknis, turėjo tik daugiametę suartą pievą, kurią reikėjo skubiai išdirbti, nes šaknys jau buvo atvežtos. Pagalbos kreipėsi į stambesnius ūkininkus, kurie, deja, nebuvo linkę padėti. „Nežinojimą galima įveikti, o kitų ūkininkų nenoras padėti ar patarti – skaudesnis ir sunkiau įveikiamas dalykas“, – sako jaunoji ūkininkė.

Vidmantės manymu, moterims šiuolaikiniame ūkyje sunkumų gali sukelti tik fizinės galimybės, o žinios ir technologijos prieinamos visiems. Pašnekovė pastebi, kad vyrų ūkininkų išties daugiau: „Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, daugiausia ūkininkauja vyrai.“

Ar moterys ūkininkės patiria diskriminaciją? Vidmantė kalba ne tiek apie tai, bet ir apie išankstinį nusistatymą ūkininkaujančių moterų atžvilgiu. Pačiai teko išgirsti vyresnio ūkininko dvejonių ir abejonių, kad jai, dėl to jog yra moteris, greičiausiai nepavyks ūkininkauti, nieko gero iš ūkio nebus.

Dabar ūkininkavimo klausimais mieliau bendrauja su kitais jaunaisiais ūkininkais, kurie, pasak Vidmantės, į viską žiūri kitaip, o ir pati yra linkusi save apsupti panašaus mąstymo žmonėmis.

Vidmantė Ščerbinskienė siūlo visiems ūkininkams išeiti iš komforto zonos ir į savo ūkius įsileisti naujovių ir naujų iššūkių. „Kuo daugiau moterų ir jų atnešamų naujų vėjų ūkyje! Tikiuosi, kad laikui bėgant moterų gretos didės“, – linki Vidmantė.

Svarbiausia – labai norėti

Ina Grecka kartu su šeima įkūrė šeimos ūkį „Geltoni botai“ (Vilniaus r.). Toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – galvodami apie pavadinimą, lietingą dieną moteris su sutuoktiniu pamatė savo vaikus, bėgiojančius su geltonais botais, taip ir gimė šeimai toks ūkio pavadinimas.

Ūkyje šiuo metu auginamos vynuogės, gervuogės, avietės, juodieji serbentai ir šitakiai. Ūkį su šeima įkūrė norėdama pabėgti iš miesto, investavo į apleistą sodybą.

Ūkininkavimo pradžioje Inai teko susidurti su įvairias iššūkiais, su kai kuriais susiduria ir dabar, bet jaučiasi nepalyginamai tvirčiau ir saugiau. Ji pripažįsta, kad visada norėjo turėti ūkį: „Nori nenori, bet vis tiek esame iš žemės kilę.“ I. Grecka aktyviai dalyvauja įvairių bendruomenių veikloje, todėl moterų ūkininkių sutinka daug. Taip pat pripažįsta, kad viešumoje lyderiauja ūkininkai vyrai.

Inos ir Vytauto Greckų šeimyna. „Geltoni botai“ nuotr. („Facebook“)

Inai, kaip ir Vidmantei, teko susidurti su įvairias aplinkinių atsiliepimais, ypač dėl to, kad iš didmiesčio atvyko į mažą kaimą, kur nuo seno nusistovėjusi sava tvarka. Ūkininkavimo pradžioje labai reikėjo aplinkinių pagalbos, todėl sako, kad jos prašymus dažnai palydėdavo šyptelėjimai „Kas jūs, ūkininkė? (...) Miesto mergiote, ką tu čia darai?“ – prisimena Ina.

Pašnekovė sako, kad svarbiausia į tokius pasisakymus nekreipti dėmesio ir suprasti, jog kai kurių žmonių požiūris į aktyvias ūkininkes yra kitoks, bet laikui bėgant situacija kinta.

Ina su vyru Vytautu augina mažus vaikus, tad sako: „Viską suderinti gana sunku, bet nereikia bijoti, nieks nesakė, kad bus lengva.“ Pašnekovė teigia, kad svarbiausia – siekti savo tikslų. Mat jei labai nori, tuomet viskas įmanoma – net suderinti darbą ūkyje su vaikų auginimu, ūkio plėtra ir kt.

Džiaugiasi galinti parodyti kitą medalio pusę

Rūta Kanapeckienė ne tik augina mėsinius galvijus, bet ir savo patirtimi ūkyje dalijasi socialiniuose tinkluose. Mėsinius galvijus pasirinko dėl to, jog manė, kad juos auginti paprasčiau nei pieninius. Vis tik pradėjusi auginti įsitikino, kad sąvokos „lenviau“ ir „paprasčiau“ yra labai sąlyginės.

Dabar Rūtos ūkyje Zarasų r. auginami angusų veislės galvijai, kuriuos pasirinko ne tik dėl jų nereiklumo pašarui, bet ir dėl to, kad šie galvijai beragiai. Taip pat turi ir keletą limuzinų veislės galvijų, kuriuos mieliau renkasi supirkėjai.

Nedrąsiai pradėjusi dalytis ūkininkavimo patirtimi socialiniuose tinkluose, dabar Rūta mielai bendrauja su savo bendruomene, kurią sudaro ne tik moterys, bet ir vyrai. Atsako į užduodamus klausimus apie ūkininkavimą, paramą. Pašnekovė džiaugiasi, kad taip gali dalytis paprasta žmogaus kasdienybe.

Zarasų r. ūkininkė Rūta Kanapeckienė

Dažnai su pašnekove susiekia žmonės, kurie nori įkurti ūkį, tačiau baiminasi. Rūta padrąsina: „Nesvarbu, kiek žemės turi, kiekvienas gali būti ūkininku ir ūkininkauti pelningai.“

„Susidūriau su aplinkinių nuostaba, kad esu moteris, bet traktorių vairuoju, malkas skaldau“, – apie išgirstamus komentarus pasakoja Rūta. Tačiau dažniau ji sulaukia ir pozityvių komentarų, į neigiamus nekreipia dėmesio.

Rūtai patinka vairuoti traktorių, dėl to sulaukia įvairių reakcijų. Juk nekasdien mato moterį, krautuvu kraunančią šieno ritinius. „Galiu parodyti, kad yra ir kita medalio pusė – ne vien vyrai gali tuo užsiimti.“ Iš bendravimo socialiniuose tinkluose patirties Rūta sako, kad yra daug moterų, kurioms patinka dirbti ūkyje, vairuoti traktorių.

„Imti, daryti ir nekreipti dėmesio į tai, ką kiti kalba“, – sako Rūta, linkėdama būsimoms ir esamoms ūkininkėms drąsos. Nors pripažįsta, kad gyvenimą kartais apkartina ne tik pašalinių kalbos, bet ir gamtos sąlygos, gyvuliai, tačiau svarbiausia nenuleisti rankų ir daryti tai, ką nori.

Nesvarbu, kas esi, vis tiek turi dirbti

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė, ūkininkė Vilma Živatkauskienė pasakoja, kad ji ūkininkauja tiek, kiek save pamena, nes tėvai ir tėvų tėvai gyveno ūkiškai. Baigusi mokyklą ji įstojo į Veterinarijos akademiją, zooinžinerijos specialybę. Tačiau nepriklausomybės pradžioje kilus dvejonių dėl ūkininkavimo perspektyvų, pasirinko vaikystės svajonę ir tapo gamtos mokslų mokytoja. „Tačiau dirbdama mokytoja visada mačiau žemės ūkį: jis buvo šalia, traukė grįžti“, – pasakoja Vilma.

Prasidėjus pokyčiams Lietuvos žemės ūkyje, V. Živatkauskienė tapo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialiste. Sukaupusi žinių seminaruose, užsienio praktikoje, mokymuose, sumanė savo šeimos sodyboje statyti palaido laikymo tvartą. Sumanymą įgyvendino, dabar ūkyje daugiausia augina aubrakų veislės galvijus, greta to – sertifikuotų daržovių, turi sodą.

Ūkininkė Vilma Živatkauskienė

„Tai, kad dalyvauju asociacijos veikloje kaip vadovė, yra pliusas, nes žinau žemės ūkio politiką iš vidaus. Nepriklausomai nuo to, kokias oficialias pareigas užimi, jei neturi samdomų darbuotojų, tai pats imi kuolus gyvulių tvorai tverti ir dirbi sunkų fizinį darbą“, – pasakoja Vilma.

Kalbėdama apie moterų darbą žemės ūkyje pašnekovė pastebi, kad anksčiau, vyraujant smulkiesiems šeimos ūkiams, moterys dažniau registruotos kaip ūkio valdytojos, o sunkius ūkio darbus atliko vyrai. Moterys dažnai imdavosi popierinių ūkio darbų, administruodavo dokumentus.

Dabar, ūkiams stambėjant ir ūkių valdytojais samdant specialistus, ūkių, kaip verslo įmonių, vadovėmis moterys tampa rečiau.

Nors pati asmeniškai nėra patyrusi diskriminacijos šioje srityje, V. Živatkauskienė sako, kad išgirsta pasakymų, jog moteriai žemės ūkyje tinkamiausia dirbti administracijos darbuotoja, bet ne vadove ar ūkininke.

„Jei jautiesi stiprus savo srities žinovas, gali drąsiai judėt pirmyn, kurti ūkius, verslus, pretenduoti į vadovo pareigas“, – sako Vilma, kalbėdama apie tai, kad nuolat reikia domėtis situacija, nevengti darbo, o jį palengvinti moderniomis priemonėmis, priimti iššūkius ir atsakomybę. 

Lietuvoje mažėja moterų ūkininkių

Remiantis Žemės ūkio duomenų centro informacija, Lietuvoje 2022 m. liepos 1 d. ūkininkų vyrų procentinis santykis padidėjo iki 63,02 proc., moterų sumažėjo iki 36,98 procento.

Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje apie 43 proc. ūkininkaujančių asmenų yra moterys.

Autorius: Indrė Salyklytė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024
Setupad-desktop-po tekstu

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kas dar, be uždarbio, skatina ūkininkauti?
Visos apklausos