Basf 23 01 02 Basf 2023 01 02 m1 +Rovaltra 2023 02 02
Gyvenimas toks...
Ūkininkės įkurtame „Bobų radijuje“ nebijoma pasijuokti iš savęs Pomėgiai
Šluota.lt nuotr.

Kėdainių r. Kai ūkis išvargina, mišraus ūkio Surviliškyje savininkė Erlenda Turskienė naujų jėgų pasikrauna prieš 23-ejus metus įkurtoje humoro grupėje „Bobų radijas“. Be to, moteris yra aistringa Kėdainių krepšinio klubo „Nevėžis“ sirgalė.

„Nereikia galvoti, kad žmogus geležinis. Visi nori poilsio ir prižiūrėti sveikatą. Mūsų ūkis mišrus, bet su gyvuliais poilsio beveik nėra, dirbame visus metus, tad svarbu šiek tiek atitrūkti, pakeisti veiklą. Kai renkamės repetuoti, ypač kai išvažiuojame koncertuoti, geros energijos pasikrauname iš žiūrovų“, – atvira „Bobų radijo“ įkūrėja ir idėjų generatorė Erlenda Turskienė.

Moteris nelinkusi dejuoti ar viską perteikti pesimistiškai. Tai, kas piktina ar erzina, ji paverčia humoru ir įtraukia į programas. O jų per ilgą laiką prisikaupė nemažai. Nors naujausia programa, skirta grupės 20-mečiui, „Likimo ironija“ parodyta tik kartą, o vėliau prasidėjo pandemija, tačiau kolektyvas nenusimena ir jau ruošiasi vasario 5 d. Molėtuose prasidėsiančiai šventei „Juokis 2023“.

Bioversija 23 01 16

„Bobų radijuje“ dalyvauja 5 moterys: Irma Kriščiūnienė, Nijolė Dilkienė, Vijoleta Počiulpienė, Giedrė Kranauskienė ir Erlenda Turskienė. Joms akomponuoja ir įvairiais instrumentais groja Albinas Počiulpas.

„Esame 5 bobos ir muzikantas. Būna, kad kam nors sušlubuoja sveikata ar panašiai. Vienais metais narei atlikta operaciją, tad buvo išėjusi į atsargą, dabar grįžo. Yra programų, kur vaidina 4 narės. Jei kas kviečia ir kuri nors negali, renkamės būtent tokią programą.

Per 23-ejus metus niekas nepakito: išeiname su kaliošais ir prijuostėmis. Turime ryškią aprangą, kuri padeda mus atpažinti. Kaliošų nesutrinsi per koncertus, tad mums nieko papildomai išsigalvoti nereikia.

„Bobų radijo“ kolektyvas su šeimos nariais 20-mečio minėjimo šventėje

Visada dainuojame gyvai, nežiopčiojame pagal fonogramą. Albinas groja gyvai čia ir dabar. Jeigu kokia kliurka nutinka ar žodžius pamirštame, padainuojame „lia-lia-lia“, smagiai iš to pasijuokiame su žiūrovais ir koncertuojame toliau. Per tiek metų būta, kad išeini – ir galvoje tuščia, žodžiai dingo. Bet viską paleidi juokais, pamažu prisipratini ir viskas grįžta“, – pasakoja E. Turskienė.

Rekvizitų, dekoracijų ant scenos „Bobų radijas“ naudoja mažai. Gal kartais atsiranda skėtis, vienas kitas mažmožis.

Į kolektyvo koncertus ateina apie 50 metų žiūrovai. Jaunimas, anot E. Turskienės, greičiausiai renkasi kito žanro humoristų pasirodymus. „Bobų radijas“ užpildo nišą, kur žmonėms reikia lengvo laisvalaikio praleidimo, juoko, atsipalaidavimo, geros nuotaikos.

„Mus kviečia ir mažos bendruomenės, ir miestelių žmonės. „Juokio“ koncertai vyksta didžiosiose salėse, kur būna ypač smagu. Ir mažose bendruomenėse per šventes koncertuodami pasikrauname gerų emocijų. Nesame išdidūs, jei turime noro ir laiko, važiuojame.

Kai mums išėjus į sceną pradeda ploti, tada suprantame, kad mus žino, atpažįsta, tada pagauna įkvėpimas gerai pasirodyti. Gali dėl žiūrovo ir iš kailio išsinerti“, – teigia ūkininkė.

Visos programos turi išradingus, su kuo nors asocijuojančius, kartais šypseną keliančius pavadinimus. „Bobų radijo“ vadovė mano, kad jau pavadinimas turi užkabinti.

Programą „Klauskite daktarės“ gali atlikti keturiese. Ją ir rodo, kai kažkuri narė dalyvauti negali. Kaip vieną iš geriausių, stipriausių, sėkmingiausių, labiausiai žiūrovams prilipusių E. Turskienė pamini pagal K. Donelaičio metus parengtą programą „Metai. Vieno kaimelio istorija“. Turėjo „Pabučiuok kregždei į kepenis“. Tai senesnė programa, bet parepetavus tikrai verta ją rodyti toliau.

Kad su ta pačia programa nepasirodytų toje pačioje vietoje, atidžiai užsirašo. Paklausta, kaip gimsta idėjos, ūkininkė teigia, kad peno duoda tai, kas vyksta aukščiausiuose sluoksniuose, ir tai, kas vyksta jų kaime.

„Nuo kokio pavadinimo atsiplėši ir eini toliau. Kartais koks nors anekdotas išprovokuoja, kad jį išplėtotum į visas puse. Gyvename Lietuvoje, tad temų tikrai netrūksta. Kad ir paskutinioji – seksas už parašą.

Viskas, kas vyksta aplinkui, irgi atneša idėjų, patys politikai tokių juokų pridaro, kad tik imk ir rodyk. Tik kartais pridaro tiek, kad jau net ir juoktis nesinori, o darosi pikta“, – atvira E. Turskienė.

Nuo jaunystės jos charakteris toks ir buvo – į viską žiūrėti su humoru. Jau studijuodama agronomiją tuometėje Žemės ūkio akademijoje, dalyvavo fakulteto humoro grupėje „Dobilėlis penkialapis“, kuri pasirodydavo įvairiuose renginiuose.

Humoras – nelengvas žanras, mano Erlenda. Galima nuslysti į vulgarumus, banalybes. Jų grupė to vengia. Be to, visada dainuoja gyvai, nežiopčioja pagal fonogramą

Visą laiką mėgo kurti, ieškoti šmaikščiųjų gyvenimo pusių. „Visada mėgau ką nors daryti. O kai pabandai, padarai ką nors gero, tai pradeda patikti, tikti ir tada vėl bandai, kuri programas“, – juokiasi „Bobų radijo“ siela.

Anot jos, anksčiau humoro grupių Lietuvoje buvo gerokai per 50. Dabar likusios tik kokios 10, kurios gali koncertuoti.

„Pasirodo, tai nelengvas žanras, kad jį galėtum išlaikyti ilgai: kad ir žiūrovui galėtum ką nors pasakyti, ir kad pačiam būtų įdomu. Reikia išlaviruoti, kad būtų nelėkšta, nevulgaru, bet juokinga. Reikia išlaikyti aukštą lygį. Programas kuriame patys, negalime iš kažkur paimti natų ir padainuoti. Jeigu eini į didžiąją sceną, turi susilaikyti nuo pigiausių pokštų. Reikia repetuoti, tobulinti, o tai nelengva“, – sako E. Turskienė.

„Bobų radijui“ kartą pasitaikė keistas koncertas, surengtas antrą Velykų dieną, kai nepavyko išjudinti žiūrovų. „Žmonės tikrai buvo tų kiaušinių padauginę, atrodė, salė pilna, bet visi sėdėjo tokie apsunkę, tarsi nepralaužiami.

Visas „Bobų radijas“ tą koncertą prisimena kaip sunkų. O kitur viskas labai smagiai, šiltai, nuoširdžiai priimta. Kai išeini ir žinai, kad tave atpažįsta, atsiranda dar daugiau jėgų“, – pasakoja ūkininkė.

Pakrypus kalbai apie ūkio reikalus ir dabartines tendencijas, E. Turskienė tarsteli, kad daug kas šaukia, jog ūkininkai gerai gyvena, bet masiškai ūkininkauti niekas nesiveržia. Žemdirbius piktina, kad kartais žaliąjį kursą diegti ir mokyti, kaip jį įgyvendinti, imasi sąsajų su kaimu ir žemdirbyste neturintys žmonės.

„Įsikuria kažkokias keistas įstaigas, įsisavina Europos pinigus ir drumsčia vandenį. Žaliasis kursas reikalingas, matome, kad keičiasi klimatas, bet nereikia perspausti.

Kai nutinka kas nors panašaus į COVID-19, tada visi prisimena, kad žemės ūkis turi būti prioritetinė, strateginė šaka. Bet, žiūrėk, po kiek laiko visi viską pamiršta“, – atvira moteris.

„Bobų radijas“ – visiška ūkio darbų priešingybė, bet po koncerto nuėjus pas karves darbai nebeatrodo tokie monotoniški.

„Man „Bobų radijas“ – išraiškos priemonė, kuri ištraukia iš kasdienybės. Ir tas pasijuokimas iš savęs, kad, pavyzdžiui, mes vadinami runkeliais. Kai viską darai su humoru, smagiau gyvenasi.

Žmogus turi pakeisti nusistovėjusią rutiną. Be to, malonumas kitam ką nors duoti, kai matai, kad žmonės ateina pažiūrėti, pasidžiaugti, laukia, kviečia į koncertus“, – džiaugiasi kolektyvo vadovė.

Ūkininkams, kurie viską mato tik juodomis spalvomis, E. Turskienė linki neužsisklęsti pesimizme, o ieškoti, kas teikia geros energijos. Ji dar yra krepšinio klubo „Nevėžis“ aistruolė, visada einanti į mėgstamos komandos varžybas Kėdainių arenoje, jei turi laiko, dar ir į kitus miestus važiuoja.

„Tai duoda gerą emociją. Pasikrauni gerumo ir kartu išsikrauni, išsitaškai. Išleidi emocijas nuvažiavęs, tampa lengviau gyventi toliau“, – optimistiškai nusiteikusi humoro grupės įkūrėja Erlenda Turskienė.

Su vyru Laimučiu ūkininkauti moteris pradėjo 4–5 ha senelių atsiimtose žemėse nuo 1993 metų. Po truputį plėtėsi. Dabar dirba apie 300 hektarų. Turi apie 150 melžiamų juodmargių ir holšteinų mišrūnių karvių, iš viso 250 galvijų. Turskių pieno ūkis – vienas produktyviausių Kėdainių r. – primilžis iš karvės per metus siekia apie 9 200 kg.

„Žemdirbystė – žmonių gyvenimo būdas. Jo negali taip paprastai atsisakyti ir mesti. Jeigu gyveni kaime, jam atstovauji, esi maisto gamintojas. Kiti galbūt pasirinko būti informatikais ar panašiai.

Pandemija labai išgąsdino, bet valgyti reikia visais laikais, tad dirbome toliau. Žinoma, strigo tiekimo grandinės, atsirado kitokių trikdžių.

Didžiausių išbandymų kilo atėjus karui, kai labai pabrango energijos ištekliai: degalai, elektra, o kur dar trąšų kainos. Tačiau reikia kažkaip išgyventi. Kita vertus, ir emocinis fonas blogas: kai karas vyksta netoliese, sunku planuoti, galvoti apie ateitį – nežinia, kaip bus.

Prie pieno ir grūdų kainų svyravimų įpratome, tik sunku pagauti ir numatyti kainų kritimą. Esame kooperatyvo „Pienas LT“ nariai, todėl turime savo gamyklą, tad jaučiame tam tikrą stabilumą“, – glaustai nuostatas išsako ūkininkė.

Autorius: Inga Dubovijienė
Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Taip pat šia tema skaitykite
Skaitomiausios naujienos
Verslo informacija
Apklausa
Kaip jūsų ūkį paveikė 2022-ųjų infliacija?
Visos apklausos