Kaunas. Lietuvos civilinis kodeksas aiškiai apibrėžęs, ką vadiname vartotoju. Ūkininkai šiuo atveju priskirti verslo atstovams, tačiau ne visada yra tik juoda ir balta, pavyzdžiui, kai perkamas automobilis ir jis sugenda... Iškyla nemažai niuansų, kuriuos nagrinėja ir teismai, ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Europos Sąjungoje kovo 15-ąją minima Pasaulinė vartotojų teisių diena, kuri dar vadinama Europos vartotojų diena. Apsaugoti vartotoją yra svarbu dėl to, kad jis, sudarydamas sutartį, dėl informacijos trūkumo, laiko stokos, patirties ir kt., nėra lygus kitai sutarties pusei – pardavėjui, paslaugų teikėjui, todėl vartojimo sutartis grindžiama silpnesniosios šalies principu.

Vartotojas – silpnesnioji pusė

Pagal Lietuvos teisę vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis prekę savo asmeniniams ar namų poreikiams, kurie nėra susiję su verslu, amatu, profesija. Tai formalus apibrėžimas.

Vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) direktorė Goda Aleksaitė pabrėžia, kad jeigu imame kiekvieną anksčiau išvardytų požymių, ūkininkas nelaikomas vartotoju, jam netaikomos vartotojų teisių apsaugos taisyklės, nes jis perka prekę ar paslaugą savo ūkiui ar verslui vykdyti, o ne asmeniniam naudojimui, kaip, tarkime, telefoną ar kavavirę savo namams.

„Tuomet mes, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, jo neginame, nes mūsų tikroji prievolė, kurią galima išgirsti ir apibrėžiant angliškai kaip B2C, arba verslas vartotojui (business-to-consumer), yra mažmeninės prekybos modelis, kai produktai ar paslaugos iš įmonės tiesiogiai perduodami galutiniam vartotojui, įsigijusiam prekes ar paslaugas asmeniniam naudojimui.

Vartotojas yra silpnesnioji pusė ir jis perka kaip asmuo, o verslas prisiima visas rizikas, jis turi daugiau investicijų, finansinių, žmogiškųjų išteklių. Jis gali samdyti teisininkus. Be to, kai kurios vartotojų grupės yra ypač pažeidžiamos“, – išsamiau paaiškina Tarnybos direktorė.

Ji teigia, kad nemažai VTAT klientų yra senjorai, senyvo amžiaus žmonės, taip pat daug kreipiamasi dėl vaikų ir jaunimo prekių. Dažniausia prekė, dėl kurios daugiausia skundžiamasi ir kuri aptinkama kaip nesaugus produktas, yra žaislai.

„Pasitaiko, kad į Tarnybą kreipiasi ūkininkai dėl įvairios ūkio įrangos, traktorių pirkimo, jų dalių. Jau iš pateiktų dokumentų matome, kad mokėtojas yra komercinę ar ūkinę veiklą įregistravęs asmuo. Paprastai yra perkamos didelių gabaritų mašinos, įranga. Paskutinis Tarnyboje nagrinėtas atvejis taip pat buvo iš ūkine veikla besiverčiančio asmens, kuris pirko didelės apimties liofilizavimo įrangą ir pats minėjo, jog ketina verstis liofilizuotų uogų gamyba. Taigi, tokius prašymus atmetame, nes, kaip ir minėjau, ūkininkai nebūtų laikomi vartotojais, ir jų ginčų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ne teismo tvarka nenagrinėtų.

Žinoma, jeigu ūkininkas pirktų prekę savo asmeninimas poreikiams (telefoną, kompiuterį ir kt.) ir nenurodytų, jog ta prekė bus naudojama komercinėje veikloje, pagal mokėjimo dokumentus būtų aišku, jog mokėtojas yra fizinis asmuo, Tarnybai net nekiltų įtarimas dėl vartotojo, kaip subjekto, ir tokį prašymą Tarnyba nagrinėtų“, – sako G. Aleksaitė.

Kai persipina verslo ir šeimos poreikiai

Advokatų kontoros „AG Invest“ advokatas Mindaugas Gedeikis, rašantis tinklaraštį, kuriame nagrinėja teisinius ūkininkų klausimus, teigia, kad kartais reikia „nueiti“ ir iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, kuris aiškina Europos teisę, kad būtų gautas atsakymas. Anot jo, čia gilesnis klausimas, kurį reikia išsamiau nagrinėti. Tad kartais tikrai kai kurių profesijų grupėms iškyla dviprasmybių, kada jis priskiriamas vartotojui, kada – ne.

Kita vertus, kartais situacija priklauso ne nuo to, ar asmuo yra ūkininkas, ar ne.

VTAT vadovė taip pat patvirtina, kad yra galimybė ginčą spręsti individualiai. „Turbūt pirma ir pagrindinė taisyklė, kai nusprendi būti ūkininku, įkuri ūkį, yra ūkio poreikių tenkinimas. Jeigu šeimos poreikiai sutampa, deja, ūkis yra pirmoje vietoje ir reikėtų eiti į teismą ir bylinėtis. Tiesa, nėra susiformavusios praktikos, bet jeigu ūkininkas pateiktų skundą kaip vartotojas dėl, tarkime, netinkamų saulės jėgainės modulių, kurie turėtų būti įrengti ant namo, kuriame šeima gyvena, ilsisi ir pan., ir tai aiškiai galima atskirti nuo fermos, džiovyklos ar kt., jeigu dokumentai įrodo, kad pirkta iš asmeninės (o ne iš ūkio) sąskaitos, pirkta konkrečiai tik namui (bet ne kartu ir gamybinėms patalpoms), gali būti, kad VTAT nagrinėtų atvejį“, – svarsto G. Aleksaitė.

Logika tokia, kad ūkininkas apsisprendė, jog pats iš gaunamo pelno padengia šeimos poreikius, tuomet jo apsauga menkesnė, žiūrint iš vartotojo pozicijų.

Tarnyba turėjo tik vieną du atvejus dėl įsigyto nekokybiško telefono ar kompiuterio. Dažniausiai išsprendžiama vartotojo naudai, bet jei pirkta iš asmeninės, o ne iš ūkio sąskaitos.

Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto absolventė Kamilė Dailidonytė savo magistro darbe („Ar advokatas, teikiantis teisines paslaugas fiziniam asmeniui pagal sudarytas atlygintines teisinių paslaugų sutartis, turi būti pripažintas verslininku vartotojų apsaugos teisės prasme?“) taip pat teigia, jog „iš praktikos matyti, kad neužtenka nustatyti vartotoją, tačiau reikia nustatyti ir kokiam tikslui yra įsigyjama paslauga ar prekė, kad būtų vartotojas laikomas silpnesniąja vartojimo sutarties šalimi, o jo pažeistos teisės tinkamai apgintos remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu.“

VTAT direktorė sako, kad Tarnyba sulaukia pavienių skundų iš vartotojų dėl įsigytų trąšų ar sėklų kokybės. Jie tikrai gana reti, bet padaugėja ypač pavasarį, kai prasideda sėjos metas. Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad sudygo ne tie augalai, kaip nurodyta, neišdygo veja ir kt. Tarnyba tokius ginčus nagrinėja, tačiau išvados dėl kokybės kreipiasi į Valstybinę augalininkystės tarnybą. Sprendimą tokiuose ginčuose Tarnyba priima remdamasi pateiktais dokumentais, įrodymais, ginčo šalių paaiškinimais ir kompetentingų institucijų išvadomis.

Vartotojui svarbu atsiminti, kad visų pirma dėl kilusios problemos būtina kreiptis į pardavėją ir bandyti išspręsti ginčą kompromisu. Tik nepavykus susitarti, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka.

Ginčus Tarnyba nagrinėja nemokamai, tačiau ginčo vertė negali būti mažesnė nei 20 eurų.

Advokatas Mindaugas Gedeikis papildo, kad jei asmuo išsirašo sąskaitą faktūrą sau kaip ūkininkui, tai jis jau nebe vartotojas.

„Dažnai galima atskirti, pavyzdžiui, įmonė perka automobilį ir jis yra įmonės balanse. Tai jau verslo santykiai. Lygiai taip ir su ūkininkais, jeigu įtraukia į apskaitą automobilį kaip ūkininkas, iš to ir matyti, kad ši priemonė bus naudojama verslo reikalams. Be to, jeigu ūkininkas (verslininkas) automobilį perka verslui, gali tam tikrais atvejais susigrąžinti PVM. Tačiau jei automobilis sugenda, gal labiau apsimoka būti vartotoju“, – niuansus išdėsto advokatas.

Jo nuomone, ne visada būna tik juoda ir balta, tuomet vyksta netrumpi teisminiai procesai. M. Gedeikis pats ne kartą matęs, kai kreipiasi išsiaiškinti, ar tai vartotojo santykiai ar – ne.

Europos šalys elgiasi įvairiai

Vartotojų teisių apsauga yra viena iš sričių, kurioje savo kompetencija dalijasi Europos Sąjunga ir valstybės narės dėl teisiškai privalomų šios srities teisės aktų priėmimo,

Pavyzdžiui, Lenkijoje ūkininkai pripažįstami kaip vartotojai. Tačiau šiuo metu jie nori to atsisakyti, nes kyla sunkumų dėl kreditų, paskolų ir kitų finansinių sandorių.

„Istorinė atmintis mūsų institucijos nesiekia, kad ūkininkai būtų kėlę klausimą, kodėl jie nepripažįstami vartotojais. Džiaugiuosi, kad gerai susireguliavome šį klausimą ir problemų nėra. Reikia dėkoti Civilinio kodekso kūrėjams prie gerus 20 metų ir susitvarkėme. Čia turime pranašumą prie kolegas lenkus“, – teigia VTAT direktorė Goda Aleksaitė.